Mano vaikai - ne tik mano kūno dalis. Mano vaikai - mano Tautos dalis. Visada taip mąsčiau. Tačiau šiandien suprantu, kad mano valstybei nei aš, nei mano vaikai NESAME VAIKAI. Akivaizdu, kad esame tik įvaikiai, su kuriais galima daryti, kas norima, elgtis, kaip norima. Supratau, kad jau seniai jiems, valdantiems šalį, nebereikia mūsų.
Prieš šešerius metus emigravo mano jaunylis. Į Norvegiją. Ir šiandien ten jis yra ne tik įvertintas ir gerbiamas. Jis yra laikomas žmogumi. Prieš dvejus metus emigravo vidurinysis. Į Angliją. Šiandien ten jis yra ne tik įvertintas, gerbiamas ir laikomas žmogumi. Šiandien jis ten jau turi savo verslą.
Liepos 2 dieną Lietuvą palieka mano vyresnėlė. Išvažiuoja su savo vyru ir dviem mano anūkėliais. Negaliu neverkti, kad mano kūno dalies jau nebėra Lietuvoje. Negaliu neverkti, kad tie, kuriems į rankas atiduota valdžia, yra užvaldyti Mamonos (senovės sirų turto ir pelno dievo. - Red.) ir nebemato realybės.
Negaliu neverkti, kad vaikus mokiusi gyventi vadovaujantis skautų devizu: „Tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui“ vis dažniau išgirstu: „O ar jie, valdžios vyrai ir moterys, tarnauja Dievui, Tėvynei ir artimui?“
Man skauda. Todėl verkiu.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.