Mums, gyvenantiems toli užsienyje, be teisės balsuoti už politikus tų šalių, kuriose gyvenam, tikrai neskauda galvos dėl tų tuščių pažadų, kuriuos galima perskaityti ar išgirsti Lietuvos interneto platybėse.
Mums, palikusiems savo tėvynę, rūpi tiktai grįžti kartas nuo karto pas savo pražilusius tėvus, brolius, seseris ir draugus (jeigu tokiu dar liko).
Mes matome viską iš šalies: jų rietenas, jų beprasmiškus melus, žmonių, dar likusių Lietuvoje, suskaidymą ir padalinimą į stovyklas. Kam mums turėtų rūpėti tušti politikuojančių žmonių „marazmai“, kai mums reikia gilintis į gyvenimo sistemą tose šalyse, kuriose mes pasirinkome gyventi, suprasti, kaip vyksta gyvenimas čia, ko iš mūsų norima ir kokios mūsų pareigos visuomenėje?
Ką jie turi mums pasiūlyti, kad mes grįžtume namo? Nuostabius Lietuvos miškus ir ežerus? Tai nėra jų miškai ir ežerai, tai yra gamta, o gamta nėra jų nuosavybė. Politikai gali mums priminti, kad mes turim mylėti ir gerbti savo tėvynę, bet vėl gi - mes tai žinome ir suprantame geriau už juos. Mat esame toli nuo tėvynės, ir mums širdį gelia daug dažniau, negu jiems, ieškantiems pelno iš mūsų tėvynės.
Mums Tėvynė yra daug svarbiau. Tai žemė, į kurią mes norėtume grįžti savo paskutinėje kelionėje šitame pasaulyje.
Taigi gal ir jums, esamieji ir būsimieji politikos žmonės, laikas krautis kuprines ir iškeliauti į tolimas šalis. Gal tada jums prašviesės galvose, kaip mes gyvenam ir kas mums svarbu.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
