O kas dabar? Žinoma, gyvenu toliau, tačiau tos laiku ir vietoje nepravertos durys – turėjo pasekmių. Likau viena su sudaužyta iš meilės širdimi. Kur sukti, kur eiti, žinau – į priekį, koja kojon su laiku, su gyvenimu, eiti ir bėgti, o gal sustoti? Ne! Užteks žvalgytis praeitin! Brauk brūkšnį ir dar kartą. Pradėk gyventi nuo dabar, nuo šios akimirkos.
Aš taip noriu jausti gyvenimo skonį, noriu mylėti ir būti mylima, tačiau ką padarysi, kad ši nelemta liga stojo man skersai kelio ir daug metų pasmerkė liūdesiui. Bet viltis miršta paskutinė. Reikia gyventi, nes gyvenimas - tai didžiausia Dievo dovana, tad branginkime jį ir iškentėkime visus išbandymus.
Į galvą šovė mintis. Jei pasiryžau susidraugauti su savo liga, manau, ji man bus kaip pamoka, kas būna, kai pasuki ne tuo gyvenimo keliu, vaikštai klystkeliais, o galiausiai supranti, kad laimė, kurios tu taip ieškai, yra šalia tavęs. Mano aplinka ir mane supantys žmonės yra verti pagarbos, tereikia tik geriau apsidairyti. Aš supratau dar ir tai, kad pirmoji meilė yra kančia. Kažkada ji teikė begalinę laimę, nors ir buvo platoniška. Reikia gyventi toliau ir nepamiršt, ką nors paplanuoti ateičiai.
O kaip ši mintis šį vakarą šovusi man į galvą, kai skaičiau OG Mandino knygą „Sėkmės universitetas“? Iš tiesų, aš jau daug seniau turėjau šią idėją - įkurti psichologinio konsultavimo kabinetą. Juk svarbu gyvenime turėti svajonę ir dar svarbiau, kai ji išsipildo. Juk svajonių dėka baigiau ir universitetą. Įmanoma viskas, jei tiki tuo, ką darai. Manau, galėčiau padėti daugeliui patyrusiems gyvenime dvasines krizes, padėčiau jiems atsistoti ant kojų, kaip atsistojau ir aš pati.
Reikia pripažinti, kad nevaldomas alkoholio noras vos nesugriovė mano gyvenimo, tiksliau, sugriovė. Tik su medikų pagalba aš šiandien čia, savo namuose, sėdžiu prie kompiuterio ir rašau. Rašau apie svajones, kuriu planus, kaip galėčiau save realizuoti gyvenime. Juk tiek talentų mane apdovanojo Dievas, o aš juos apleidau ir pražudžiau. Tik giliai pasikapsčiusi savo pasąmonėje prisimenu, kaip puikiai man sekėsi studijos, kaip jaučiausi laiminga dainuodama scenoje ir rašydama eilėraščius.
Viskas mano rankose. Šalin dvejones ir abejones, man jūsų tikrai nebereikia. Naujas tikslas šviečia mano kelyje kaip kelrodė žvaigždė. Tikslas - įkurti psichologinio konsultavimo kabinetą čia, visų nuvertintam menkų galimybių mieste. Diplomai jau mano rankose, belieka tik atnaujinti žinias, todėl kitą savaitę važiuosiu į Vilnių, į savo universitetą gauti dvi knygas, kurios suteiks progą atnaujinti ir dar labiau įsigilinti į jau įgytas žinias.
Šis tekstas - Rūtos Kanaukaitės, išgyvenusios tamsiausias depresijos spalvas, rašinių ciklo dalis. Šiuo ciklu siekiame atkreipti dėmesį į gilumines depresijos priežastis ir suprasti, kaip galime padėti šios ligos paliestiems žmonėms.
Kiti Rūtos tekstai: