Visų pirma baimė ateina dažniausiai, kaip ir minėjau, sergant nervų ligomis. Aš nekalbėsiu apie natūralią baimę, kai bijoma, kad tave apvogs, partrenks mašina ar kur nors pasiklysi. Susirgus psichikos ligomis ta baimė būna nepagrįsta ir liguista. Žmogus bijo, kad jį atitrauks nuo gyvenimo, kad išveš organų transplantacijai, nužudys ar panašiai.
Pagalba - tai atjauta
Religijos mokslai byloja, kad tai velnio apsėdimai, kurie greičiausiai pasireiškia dėl gyvenimo klaidų, kurios taip nualina smegenis, kad šios netgi pradeda negaminti „laimės“ hormono seratonino. Aš ne medikė, todėl šiuos dalykus paskirsiu išsiaiškinti medicinai, pati galiu kalbėti kaip iš socialinės darbuotojos pusės ir kaip padėti su tokiais sunkumais susiduriantiems žmonės.
Visų pirma empatija, išklausymas, įsijautimas į žmogų, jo problemą. Kaip teko susidurti gyvenime, dažnai kai kurie nekompetentingi specialistai sprendžia savo problemas per kitą žmogų. Čia svarbu mokėti išklausyti ir atsiriboti nuo kliento būsenos, kitaip, priėmus daugiau nei penkis pacientus per dieną, pats darbuotojas gali būti išmuštas iš vėžių.
Panieka sergantiems
Nemokėjimas dirbti su psichikos negalią turinčiu žmogumi – mūsų pačių ir visuomenės problema. Dažnai tokių žmonių vengiama, iš jų šaipomasi ir ignoruojama. Susirgai – tavo bėda, būsi išjuoktas ir apšmeižtas įvairiausiais būdais, apkaltintas būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Tavęs šalinsis, vadins kvailu ar tiesiog, liaudiškai tariant „durnu“.
Manau, tokį žmogų gali suprasti tik tas, kuris yra susidūręs su panašia problema arba pats sirgo tokia liga. Neišmanėliai net nesuvokia, kokias kančias patiria žmogus, kurio galvoje iš vien sukasi mintys apie savižudybę, kiti girdi balsus ar mato vaizdinius. Žmogus tampa priklausomas nuo savo būsenos ir niekas, išskyrus vaistus ir maldą jam jau nebegali padėti. Ligonis išgyvena baisų nerimą, stresą ir įtampą, ir tai tęsiasi nuolatos.
Rašytojai irgi sirgo
Pamėginkime atsidurti tokio žmogaus kailyje. Turbūt vien tik iš pasakojimo kūnu nubėgtų šiurpuliukai, o čia realu; realu tam žmogui, kuris serga. O ką jau kalbėti apie dar sunkesnes formas – psichozes, afektus, kliedesius, haliucinacijas, o jeigu šios būsenos pasireiškia visos kartu? Manysite, kad tai – beprotybė. Kaip tik taip ir yra. Beprotybė. Argi nedaug mūsų praeities rašytojų, mokslininkų išgyveno šią būseną? Jie sirgo psichikos ligomis, tačiau sugebėjo tapti genijais. Gal vis dėlto reikia pasinaudoti suteikta galimybe negalią paversti jėga, galimybe įrodyti sau ir pasauliui, kad su tuo galima susitaikyti, kad negalė gali duoti pradą ją paversti nauda.
Žinoma, kaip skaičiau Og Mandino knygoje „Sėkmės universitetas“, vienas žmogus, kažkada išgyvenęs tragišką meilės istoriją tapo garsiu rašytoju. Argi tai ne galimybė panaudoti savo kūrybinį talentą ir rašyti prozą ar poeziją? Prisipažinsiu, kažkada man literatūros pamokos buvo tikras siaubias. Mokytojai mane vadino berašte, jų akivaizdoje pasirodydavau tikra neišmanėlė, daugelis nusivildavo mano mokymosi rezultatais. Kodėl? Kur slypėjo menkavertiškumo priežastis? Juk stengiausi mokytis, tačiau manyje slypinti mokyklos baimė atėmė dalį talento ir kūrybiškumo.
Atlaikė iki antro kurso
Bijodavau atsakinėti prieš visą klasę, o ką jau kalbėti apie santykius su bendraamžiais. Daugelis šaipėsi iš mano lėtumo, dažnai išjuokdavo kitų moksleivių akivaizdoje. O aš nepalūžau! Išsilaikiau stipri iki antro kurso universitete. Užteko jėgų sau ir kitiems įrodyti, kad manimi galima didžiuotis, kad aš esu puikus pavyzdys mokslo draugams, dėstytojams.
Baimę galima nugalėti – buvau tą įrodžius visiems, kas tikėjo ir netikėjo mano jėgomis. Svarbiausia, kad įtikėjau pati. Bet galiausiai neatlaikiau to, ką sau užkroviau. Įtaigos būdu tapau tarsi karalienė. Visada ir visur švytėjau, nuo veido nedingdavo plati šypsena, netgi išmokau kritikuoti kitus, kada pati buvau nekritikuojama. Viską pasiekiau! Pakeičiau save iki sau pačiai nepažįstamo žmogaus, kurio ilgiau nesugebėjau valdyti...
Baigėsi liūdnai
O tada – kritimas į liūną, į baisią depresiją su kaltės ir neapykantos sau bei kitiems jausmu. Žinoma, man patiko kelias, kuriuo ėjau iki savęs absoliutaus tobulumo, tačiau nežinojau, kad tobulybė tėra tik viena akimirka kai pasidžiaugi savimi, kažkuo, ko taip įnirtingai siekei ir pasiekei, rezultatu. Tai netrunka amžinai ir tobulų žmonių nėra. Tobulas tik pats Dievas.
Taigi, savęs pažinimas irgi turi turėti proto ribas. Neišeikite iš sąmonės ribų į pasąmonę, iš kurios labai sunku sugrįžti į realybę. Pasimokykite iš mano klaidų, kad vėliau netektų mokytis iš tokių pat, tik savų.
***
Šis tekstas - Rūtos Kanaukaitės, išgyvenusios tamsiausias depresijos spalvas, rašinių ciklo dalis. Šiuo ciklu siekiame atkreipti dėmesį į gilumines depresijos priežastis ir suprasti, kaip galime padėti šios ligos paliestiems žmonėms.
Kiti Rūtos tekstai: