Šiais laikais yra priešingai – vaikai miršta retai, ligos gana gerai kontroliuojamos ir gydomos, o miršta dažniausiai seni žmonės nuo lėtinių degeneracinių ligų. Tad dažnu atveju žmogus kurį laiką suvokia, kad artinasi mirtis ir „mirimas“ psichologiškai trunka ilgiau.
Kaip teigia statistika, daugelis žmonių, kurie yra gimę po II pasaulinio karo, savo šeimoje iki XXI m. amžiaus nepatyrė niekieno mirties, nors iki tol žmonijoje tai buvo gana įprastas patyrimas. Žmonės „atprato nuo mirties“.
Dabartinę mūsų visuomenę yra priimta laikyti mirtį ignoruojančia visuomene. Kažkas yra pasakęs, kad amerikiečiai ignoruoja mirtį taip, kaip Viktorijos laikais buvo ignoruojamas seksas. Mes paprasčiausiai nenorime pripažinti, kad žmogus miršta. Mums sunku ištarti žodžius „miręs“, „mirė“, „mirtis“. Neretai bauginantį žodį keičiame švelnesniu: „užgeso“, „netekome“, „išėjo amžiams“ ir pan.
Vienas iš mirties ignoravimo rezultatų – neišvengiamai iškylanti siena tarp mirštančiojo, jo šeimos narių, draugų, medikų. Baimindamiesi susidurti su mirtimi, žmonės pradeda vengti mirštančio žmogaus ir pokalbių apie mirtį, tad jis pasijunta vienišas. Taip susiformuoja tylus suokalbis, kad nė vienas neužsimena, apie ką galvoja. Svarbiausiu dalyku tampa kuo ilgiau apsimetinėti ir bet kokia kaina pratęsti gyvenimą, o ne įsiklausyti į mirštančiojo „širdies skausmą“, kad žmogus galėtų mirti ramiai ir oriai.
Išankstinis sielvartas
Mirtis gali būti netikėta ir numatoma. Onkologinės ligos atvejais mirtis dažniausiai yra numatoma, tad artimieji išgyvena „išankstinį“ sielvartą, kuris kartais būna toks pat stiprus, kaip ir išgyvenimai po mirties. Kai kurie žmonės iš tiesų pradeda gedėti dar iki mylimo žmogaus mirties. Bėda ta, kad į jų jausmus dažnai reaguojama mažiau, ir socialinė aplinka (draugai, bendradarbiai ir pan.) nesuteikia tiek emocinės paramos, kiek jos suteikia žmogui tada, kai jis jau laidoja artimąjį. O palaikymas labai reikalingas ir prieš, ir po.
Kai mirtis yra numatoma, kažkuria prasme likimas dovanoja galimybę sąmoningai praleisti tam tikrą kiekį laiko kartu su artimu žmogumi. Buvimas šalia, suvokiant, kad laikas baigiasi, paskatina dar labiau vertinti ir branginti likusias dienas.
Išankstinis sielvartas suteikia artimiesiems galimybę palaipsniui įsisąmoninti tikrovę, užpildyti bendravimo spragas: atsiprašyti, padėkoti, sužinoti tai, ko taip niekada ir nebuvo paklausta, pasakyti tai, kas svarbu, bet iki tol nebuvo „tinkamos progos“ pasakyti...
Daugelis žmonių, kuriems teko namuose slaugyti mirštantį žmogų, sako, kad tai buvo „giliausios“ gyvenimo akimirkos ir tuo pačiu tai buvo sunkiausias ir daugiausiai jėgų pareikalavęs gyvenimo uždavinys.
Todėl reikėtų skirti artimam žmogui kuo daugiau laiko ir atsilaikyti prieš bet kokius „reikia dirbti“, „turiu baigti remontą namuose“, „negaliu dabar prašyti atostogų“ ir pan. Tai laikas, kuris niekada negrįš, tačiau sąžinės priekaištai ir kaltės jausmas dar daug metų po to grąžins žmogų į tą laiką, kai jis pirmenybę teikė kasdieniams darbams, o ne mirštančiam artimajam.
Pokalbiai apie mirtį
Dar 1960-aisiais metais Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas tarp sunkiai sergančių pacientų parodė, kad pokalbiai su draugais ir giminaičiais apie mirtį nesukelia didesnių baimių. Priešingai, baimės didėja, kai sergantis žmogus neturi su kuo pasikalbėti. Rezultatai parodė, kad pacientai, kurie save priskyrė grupei tų, kuriems nėra su kuo pasikalbėti, jautė didesnį nerimą ir stipriau išgyveno depresiją.
Jeigu sergantis žmogus pradėtų kalbėti apie mirtį, laidotuves ir pan., nereikia stengtis jį nutildyti: „Baik, nekalbėk nesąmonių – viskas bus gerai...“, „Nekalbėkime dabar apie tai“ ir pan. Visa tai kuria bendravimo sienas ir neleidžia sergančiam žmogui pasikalbėti apie tai, kas jam iš tikrųjų rūpi ir „slegia širdį“. O su kuo jam daugiau kalbėtis, jei ne su artimaisiais? Taip ir nutinka, kad neradęs su kuo pasikalbėti, žmogus „užsidaro su savo liga į vienutę“.
Todėl verta išklausyti, nepertraukinėti. Mirties suvokimas toks pat individualus kaip ir žmogaus gyvenimas, todėl nereikėtų duoti neprašomų patarimų ar stengtis primesti savo pasaulėžiūrą ir egzistencinių dalykų suvokimą. Visus atsakymus mirštantis žmogus turi rasti (ir randa) pats. Svarbu, kad artimieji būtų šalia ir suprastų, kad kalbėjimas apie mirtį padeda sergančiajam nurimti.
Būna, kad žmogus į savo situaciją žiūri su humoru. Tai labai reti atvejai, bet pasitaiko. Pavyzdžiui, vienam sunkiai sergančiam žmogui draugai atnešė gazuoto mineralinio vandens. „O, ir man greitai taip bus, kaip čia parašyta, - pasakė jis rodydamas į etiketę ir šypsodamasis. Ant butelio buvo parašyta: „Laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje horizontalioje padėtyje“.
Beje, kalbant su sunkiai sergančiu žmogumi humoras tinkamas tik tada, kai pats sergantysis juokauja apie savo ligą. Kitais atvejais tai daryti rizikinga. Ne kiekvienam į pasakymą: „Aš greit mirsiu“ patiks atsakymas: „Jei taip sakai, reiškia dar gyvas...“
Viltis miršta paskutinė
Pokalbiai apie mirtį (nepriklausomai nuo to - su humoru ar be jo) nereiškia, kad žmogus nebeturi vilties ar ją praras. Tiek artimuosius, tiek mirštančius vienija bendras dalykas – viltis. Išgijimo viltis, kad bus išrasti nauji vaistai, kad įvyks stebuklas, kad visa tai, ką jie patiria, tėra slogus sapnas, iš kurio jie netrukus pabus, kad viskas turi prasmę ir kad už jų kančias bus atlyginta, jei jie dar truputį pakentės.
Palaikyti viltį visada verta, tik nereikia sakyti to, kuo patys netikime: „Viskas bus gerai“, „Pasveiksi“ ir pan. Nuoširdžiau būtų sakyti: „Labai tikiuosi, kad viskas bus gerai“, „Labai noriu, kad pasveiktum“ ir t.t. Kalbėti ne apie tai, kas bus, bet apie tai, kas norėtume, kad būtų. Taip bus arčiau tiesos.
Informaciją pateikti dozuotai
Nepriklausomai nuo to, kas praneša diagnozę – medikas ar artimasis - visada reikia sakyti geresnes prognozes, nei jos yra iš tiesų, informaciją pateikti dozuotai, po truputį. Tuomet žmogui paliekama laiko suvokti tai, ką išgirdo, ir apsiprasti su žinia.
Geriausia pokalbio metu delikačiai leisti suprasti, kokia rimta yra sergančiojo sveikatos būklė, ir kai jis pats iškels prielaidą ar padarys išvadą, tada reikėtų švelniai ir kiek įmanoma ramiau patvirtinti jo spėjimą. Tai tarsi kalbėjimas sakiniais su daugtaškiais. Pavyzdžiui, sakyti: „Kalbėjau su gydytoja...“ ir nutilti... Sergantysis paklaus: „Blogai?“ Atsakyti: „Taip“ ir vėl tyla. „Gydymas nepadeda?“ „Ne...“ „Tai važiuosim namo?“ „Taip...“ Ir tiesiog būti šalia.
Medikams ne tiek sunku pasakyti, kad jie daugiau nebegali padėti, kiek sunku atsakyti į paciento klausimą: „Kiek man dar liko gyventi?“ Tokiu atveju geriausiai kalbėti neapibrėžtais terminais, pvz., pasakyti „nelabai daug“ arba abstrakčiomis frazėmis: „Kiek Dievo skirta...“, „Mažiau nei nugyvenot...“ Nereikia stengtis konkrečiai atsakyti į konkrečius klausimus, kai iš tiesų negalime žinoti, kiek, kaip ir kas bus. Todėl geriausia yra tiesa su truputėliu „miglos“, kad sušvelnintume situaciją.
Sakyti ar nesakyti?
Teigiama, kad melo ar nutylėjimo griebiamasi norint apsaugoti sergantį žmogų. Tačiau kyla klausimas – ar galima nenujausti, kad artinasi mirtis? Pokalbiai su sergančiais patvirtina, kad žmogus daug anksčiau pajunta mirties neišvengiamumą negu kad artimieji ar medikai jam apie tai pasako. O melą šiuo sudėtingu periodu „išskaito iš artimųjų akių“ daug geriau nei kada nors iki tol. Vargu ar šis „baltas“ melas suartina, vargu ar tai liudija apie tarpusavio supratimą ir meilę artimajam.
Išimtimi galėtų būti tik atvejai, kai serga vaikai, kurie dar nesupranta, kas tai yra „mirtis“. Tačiau suaugusiųjų atveju, tiesa yra geriau bet kokio „švento“ melo. Pasak mirštančių žmonių, yra lengviau būti vienam su savo mirtimi nei jaustis vienišu artimųjų apsuptyje.
Nereikia mirštančiam žmogui daryti psichologinio spaudimo perdėtu optimizmu. Nevertėtų vos tik jam ėmus kalbėti apie liūdnus dalykus ar akyse pasirodžius ašaroms, stengtis jį „užčiaupti“, keisti temą ar imti „pozityvinti“. Kartais tereikia tiesiog tyliai pabūti šalia, išklausyti, švelniai paglostyti ranką, o kartais ir apsikabinus paverkti.
Kaip žmogus turi teisę į gyvenimą, taip jis turi teisę ir į skausmą, kai ateina laikas skirtis su tuo, kas jam yra brangu.
Laura Bratikaitė-Čekanauskienė yra psichologė
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.