Nesuvokiau, kai mamai išoperavus auglį po metų vėžys išplito ir dar po kelių mėnesių jos neliko. Nesuvokiau net metams praėjus, kad tai atsitiko. Nesuvokiau karste jos veidą matydama, nesuvokiau, kad uždengus dangtį jau NIEKAD. Nesuvokiau, kad rūbai, kuriuos jai renkam, yra įkapės.
Nesuvokiu ir dabar, kad jos nebėra, nors vardas ir pavardė, matyti ir tarti milijardus kartų, dabar išgraviruoti antkapyje.
Nesuskaičiuojamą kiekį kartų kūkčioju į pagalvę, dar tik nujausdama, nes priimti per sunku, kad niekas nepatikrins, ar pakankamai šiltai žiemą apsirengiau, niekas nelauks su pusryčiais ant stalo, niekas pietų nepaliks puode po antklodėmis, niekas neatsilieps paspaudus rinkimo mygtuką „Mamute“.
Patalynė, kur ji miegodavo, nebekvepės jos kremais. Auskarai nebebus nešiojami. Ji negrįš. Vis baisiuosi mintimi, kad gal visai nėra to kito gyvenimo ir gal NIEKADA nebegalėsiu jos atsiprašyti, niekada...
Lieka tik šildytis gražiais atsiminimais. Kaip ligoninėje su seserimi jai plovėm galvą... Kaip Turkijos viešbutyje maitinom katinus... Kaip klodavau jai lovą. Kaip sukvietė visą kiemą vaikystėj į mano gimtadienį...
Lieka tik likti šitam pasauly. Numanant, kad galbūt niekada.