Prieš 5 metus, kaip ir daugelis lietuvių, nusprendžiau palikti Lietuvą ir emigruoti į kitą šalį. Lietuvoje turėjau mėgstamą darbą, neblogą padėtį visuomenėje. Dirbau Degaičių etnokultūros centro (Telšių rajonas) direktore, buvau gyvenvietės bendruomenės pirmininkė. Visada buvau aktyvi tiek kultūros, tiek bendruomenės veikloje. Tuo pačiu buvau labai nusivylusi valstybės valdžios vykdoma politika kultūros atžvilgiu, ypač kaimo vietovėse.
Mano dukra Akvilė jau buvo sukūrusi savo šeimą, sūnus Šarūnas taip pat gyveno savarankiškai. Su vyru buvome seniai išsituokę, tad nusprendžiau, kad nieko neprarasiu, jei išvyksiu kurį laiką pagyventi ir padirbėti kitoje šalyje. Atsisveikinusi su artimaisiais ir draugais iškeliavau į Islandiją.
Islandijoje man viskas buvo nauja ir nepažįstama, bet tai manęs nebaugino. Darbo nebijojau, greitai susipažinau su naujais draugais. Didžiausias barjeras buvo kalba. Todėl vos atvykusi į Islandiją pradėjau mokytis islandų kalbos, nesiruošiau visą laiką dirbti fabrike, kuriame tarp lenkų ir tailandiečių buvau vienintelė lietuvė.
Vėliau pas mane atvyko ir mano vaikai – dukra su šeima ir sūnus. Darbe susipažinau su savo busimuoju vyru Sighvaturu. Po 2 metų draugystės mes susituokėme. Prasidėjo naujas gyvenimas. Džiaugiausi, kad esu laiminga, mylima ir man brangūs žmonės yra šalia manęs. Didžiausią laimę man teikė tai, kad mano anūkėlis Vakaris buvo šalia, kad galėjau matyti, kaip jis auga, džiaugtis juo kiekvieną dieną.
Pirmieji ligos ženklai
Kartą aptikau kaklo srityje mažą guziuką. Nieko bloga nejaučiau ir nekreipiau dėmesio į tai. Atkreipiau dėmesį tada, kai guziukas pradėjo didėti. Nusprendusi, kad tai gali būti danties infekcija, apsilankiau pas stomatologą.
Gydytojas atidžiai apžiūrėjo, padarė danties nuotraukas ir pasakęs, kad šis darinys nėra susijęs su dantimi, rekomendavo kreiptis konsultacijai pas gerklės gydytoją. Po kelių dienų mano vyrui paskambino mūsų šeimos gydytojas ir pakvietė mane atvykti apžiūrai.
Pasirodo, stomatologas jau buvo kalbėjęs su šeimos gydytoju apie tą keistą susidariusį darinį mano kakle. Šeimos gydytojas dar kartą apžiūrėjo ir davė siuntimą krūtinės ir kaklo srities kompiuterinei tomografijai. Tomografija parodė, kad kaklo srityje yra susidaręs limfmazgis.
Kai gydytojas pranešė, jog reikia atlikti limfmazgio biopsiją, labai išsigandau, bet variau visas blogas mintis į šalį ir tvirtai tikėjau, kad gydytojų prognozė nepasitvirtins.
Po kelių dienų gydytojas vėl paskambino mano vyrui ir paskyrė operacijos dieną. Prieš operaciją buvau visiškai rami, nes dar nežinojau, kad atlikta biopsija parodė, jog rasta vėžinių ląstelių. Tai žinojo tik mano vyras, bet jis neišdrįso man pasakyti šios žinios.
Jam buvo dvigubas smūgis ir šokas. Jo pirmoji žmona buvo mirusi nuo vėžio. Bet už tai, kad jis man nepasakė visos tiesos tuo metu, o tik atsargiai užsimindavo, kad turiu būti stipri, kad ir koks atsakymas bebūtų – šiandien aš jam galiu tik padėkoti.
Viena mintis – aš mirsiu
Operacija pavyko puikiai, limfmazgis buvo pašalintas, išsiųstas tyrimui, o aš tą pačią dieną grįžau namo pilna optimizmo, kad viskas jau baigėsi. Po savaitės nuvykome su vyru į ligoninę išsitraukti siūlių iš pjūvio.
Įėjau į gydytojos, kuri mane operavo, kabinetą, o ji manęs klausia, ar yra kartu atvykęs vyras. Tą pačią akimirką supratau, kad tai dar ne pabaiga.
Ji paprašė, kad ir vyras dalyvautų pokalbyje. Gydytoja paėmė mane už rankos ir švelniai pasakė: „Man labai gaila ir labai sunku pasakyti, bet jums, Laima, vėžys.“
Yra toks posakis – atrodo žemė po kojomis atsivėrė. Tą akimirką aš pati pajutau, kaip ta žemė atsiveria po mano kojomis. Viskas aplinkui pasidarė pilka ir vienoda. Bandžiau klausytis, ką sako gydytoja, bet aš negirdėjau, viskas plaukė pro šalį, galvoje buvo tik viena mintis – aš mirsiu.
Išgirdau, kaip gydytoja pasakė, kad tai yra ankstyvoji kraujo vėžio – limfomos stadija, 85-90 proc. ji išgydoma. Šie gydytojos ištarti žodžiai man suteikė truputį vilties.
Tą pačią dieną nuvykome pirmai registracijai į onkologijos skyrių. Paklausite, koks jausmas praverti šio skyriaus duris? Tai baimės ir nežinomybės, bet kartu ir didžiulės vilties ir tikėjimo potyris. Tai durys į kitą pasaulį, kuriame nebelieka pykčio, nebelieka neapykantos, šaltumo ir susvetimėjimo.
Tą dieną, 2010 metų spalio 22-ąją, aš atverčiau naują, man dar nepažįstamą gyvenimo puslapį.
Kodėl man?
Pirmas klausimas buvo – kodėl man? Ką ne taip padariau? Gal turiu laiko dar kažką pakeisti? Kiek man liko gyventi? Kartais atrodė, kad tai vykta ne su manimi, o su kažkuo kitu, kuris stovi šalia manęs. Juo labiau ieškojau atsakymo, tuo labiau grimzdau į neviltį. Tuo metu jaučiausi tarsi stovinti ant aukštos uolos ir laukianti, kada šalta banga mane pasiglemš.
Per kelias dienas buvo atlikti papildomi išsamūs tyrimai. Po jų sekė ilgas ir sunkus pokalbis su mane gydančiu gydytoju. Gydytojas kalbėjo nuodugniai ir aiškiai. Man buvo nustatyta Hodzkino folikulinė limfoma, 3 stadija. Buvo paskirta 8 kursų intensyvioji chemoterapija.
Kūkčiodama paklausiau gydytojo, kiek man liko gyventi. Jis tik nusišypsojo ir pasakė: „Neieškok praeityje padarytų klaidų ir negalvok, kad už tas klaidas gyvenimas baudžia. Ne apie mirtį reikia galvoti, o apie pasveikimą, apie ateitį.“
Šie gydytojo žodžiai tarsi atvėrė man akis. Tai tik liga, kurią galiu įveikti savo ryžtu, tikėjimu. Kai gydytojas paklausė, ką mąstau, atsakiau: „Geriau man ši liga, bet ne mano vaikams.“ Tą pačią minutę supratau, kad nepasiduosiu, kovosiu iki paskutinės minutės, iki paskutinio atodūsio, kad aš turiu pasveikti.
Smūgis giminėms Lietuvoje
Žinia apie man diagnozuotą vėžį mano vaikams buvo smūgis. Aš juos raminau, kad viskas bus gerai, kad svarbiausia nepasimesti, nepalūžti ir laukti laimingo pasveikimo. Sunkiausia buvo mano šeimai Lietuvoje. Mamai, tėvui, sesei, broliams. Jiems buvo sunku susitaikyti su ta mintimi, kad aš, jauniausia dukra iš šešių vaikų, sergu vėžiu. Niekas mūsų šeimoje nėra sirgęs tokia liga.
Sunkiomis akimirkos dažnai galvodavau apie mamą, tėvą ir taip norėdavau prie jų prisiglausti ir tiesiog patylėti. Ir tas didžiulis atstumas tarp manęs ir mano šeimos, likusios Lietuvoje, dar labiau sustiprino mano ryžtą pasveikti. Kad grįžusi į Lietuvą galėčiau apkabinti man brangius žmones.
Chemoterapijų metu netekau plaukų, blakstienų, antakių, bet tai neatėmė mano ryžto pasveikti. Žiūrėjau į save veidrodyje ir sakiau sau: kai pasveiksiu, būsiu tikra gražuolė. Niekada nedejavau ir nekompleksavau dėl savo išvaizdos.
Po 4 chemoterapijų tyrimai parodė, kad vėžys po truputį atsitraukia. Ta diena buvo pati laimingiausia. Tai suteikė dar daugiau optimizmo ir tikėjimo.
Liga man davė kai ką naujo. Išmokau daryti dekupažą, komponuoti paveikslus iš dirbtinių gėlių. Kiekvieną dieną užsiimdavau kuo nors nauju, kad nepasilikčiau viena su savo mintimis. Ir pagaliau sulaukiau tos dienos, kai chemoterapijos buvo baigtos ir atlikti tyrimai.
Prieš pokalbį su gydytoju abu su vyru nuvažiavome į Halgrimso bažnyčią. Norėjau Dievui ir angelui sargui padėkoti, kad neleido palūžti tą sunkų gydymo laikotarpį. Tyrimas parodė, kad vėžys atsitraukė ir man dabar yra dalinė remisija.
Vėžys – ne nuosprendis
Gydymas yra tęsiamas toliau, kas 3 mėnesius yra leidžiami vaistai, kad pratęstų kuo ilgesnį remisijos laiką. Esu labai dėkinga gydytojui už atvirumą. Man vėžys sugrįš, tai tik laiko klausimas, kada? Po 5 metų, po 10 metų? Niekas negali atsakyti ir aš to nebijau. Žinau, kad turiu priimti tai, ką man skyrė gyvenimas.
Nebijau ateities ir negalvoju, kad sergu vėžiu. Turiu daug gražių minčių ateičiai. Galvoti apie ateitį man padeda anūkėlis Vakaris ir jo pasakyti žodžiai: „Baba, tu nebijok, aš nupirksiu tau vaistų ir tu pasveiksi.“ Man brangi kiekviena minutė, praleista su juo. Tai mano angelas sargas.
Vėžys – tai ne nuosprendis. Tai naujas gyvenimo knygos puslapis, kuris atnešė į mano gyvenimą naujų minčių, sielos apsivalymą ir susimąstymą apie tikrąją gyvenimo prasmę.
Svarbiausia neprarasti vilties, neatsitverti nuo aplinkinių tylos siena, garsiai išsakyti savo mintis ir išgyvenimus, išmokti gerbti, suprasti ir atleisti, neskaudinti savo brangių žmonių.
Lietuvoje dirbau su daugybe projektų kultūrai ir bendruomenei. Dabar vykdau naują – savo gyvenimo projektą. Pagrindiniai jo tikslai: įveikti ligą, pasveikti, gyventi.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.