Būdamas 64-erių, Lietuvos dailininkų ir Lietuvos žurnalistų sąjungų narys Albertas Vaidila išgirdo skausmingą diagnozę – prostatos vėžys. Jokių vėžio simptomų vyras nejuto: savijauta buvo įprasta, o mintis pasitikrinti kilo tik todėl, kad tuo metu buvo paskelbta prevencinė šios ligos programa.
Atsitiktinumas, tapęs nuosprendžiu, leido ne tik laiku pradėti gydymą, bet ir privertė naujai pažvelgti į gyvenimą. Albertas negalėjo patikėti, kad liga gali būti tokia klastinga – prisėlinti ir įsikabinti visiškai neišsiduodama... Tačiau kraujo tyrimai atskleidė jos ketinimus: išvydęs nerimą keliančius rezultatus, gydytojas rekomendavo atlikti prostatektomiją – visišką prostatos pašalinimą.
„Aš, kaip ir dauguma kitų, matyt, esu geresnės nuomonės apie savo gyvenimą ir šviesią jo ateitį, negu turėčiau būti. Kai kas nors bloga atsitinka kitam žmogui, atrodo, kad viskas vyksta tarytum visai kitoje erdvėje, kitame laike, kuriame apskritai daug baisių ir nesuprantamų dalykų. Tačiau ligai įsibrovus į manąją erdvę, teko skaudžiai suvokti populiaraus teiginio „svetimo skausmo nebūna“ prasmę: visos negandos visuomet yra šalia, ir kiekvienas galime atsidurti to, kuriam skausmas nesvetimas, o savas, kailyje. Ir tik tuomet galime suprasti, ką išgyvena kiti, atsidūrę panašiose situacijose“, – sakė jis.
Nors Albertui buvo pasiūlyta operuotis Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, vyras nutarė kreiptis į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą. Tai buvo dar vienas žingsnis tikrumo link. Jis tebetikėjo, kad galiausiai išgirs, jog įvyko klaida... Tačiau institute dirbęs gydytojas išsklaidė vyro dvejones, be to, patvirtino ir būtinybę operuotis.
Iki operacijos buvo likę kiek daugiau negu mėnuo. Albertas negalėjo visą mėnesį tiesiog ramiai lūkuriuoti – jis karštligiškai ieškojo informacijos apie savo ligą ir jos gydymą, skaitė viską, ką tik buvo galima surasti. Vyras norėjo išmėginti alternatyvą – kliaudamasis vien savo nuojauta, jis nutarė įsigyti tarptautinės kinų korporacijos gaminamus maisto papildus. Pasirinkimą lėmė perskaityta informacija, jog kovojant su prostatos vėžiu, veiksmingiausi preparatai, kurių pagrindą sudaro kordicepsas.
Kordicepsas – tai grybas, priskiriamas aukšliagrybiams. Jis auga Tibeto aukštumose, esančiose maždaug 4 tūkst. metrų virš jūros lygio. Albertas buvo skaitęs, jog kordicepsas yra greitai veikiantis biologinių imuninės ir energinės sistemų reguliatorius, pasižymintis priešvėžiniu poveikiu, veikiantis kaip stiprus antioksidantas. Šio grybo pagrindu pagamintų preparatų saugumas buvo patvirtintas klinikiniais tyrimais.
Profesorius Arkadijus Gamperis savo knygoje „Naujausi senovės medicinos laimėjimai“ pažymi, kad Rytuose kordicepsas nuo senų senovės buvo laikomas vertingiausiu žemės augalu. Kinijoje jis lig šiol vadinamas „Dievo dovana“, „stebuklinguoju talismanu“.
Įkvėptas tokios medžiagos, Albertas įsigijo geriamąjį eliksyrą, kuriame kininio kordicepso buvo 75 proc., taip pat priešnavikiniu efektu pasižyminčių kapsulių. Šiuos maisto papildus vyras vartojo apie 20 dienų.
2009-ųjų vasarį vyras buvo paguldytas į ligoninę – prieš operaciją reikėjo atlikti įvairių tyrimų. Kraujo tyrimas pribloškė, Albertas negalėjo patikėti savo akimis: prostatos specifinis antigenas (toliau – PSA) – 1,01. Nustebęs vyras nusprendė atidėti operaciją.
„Jutau, kad gydytojas netiki mano stebuklingu išgijimu, tačiau jis sutiko, kad pereitume prie stebėjimo, t. y. tikrintume prostatos kraują kas 2–3 mėnesius vienerius metus. Atlikus tyrimus po pusantrų stebėjimo metų, išgirdau gydytojo atsakymą: „Nieko blogo nematau“.
Jau daugiau kaip metus Albertas nevartoja jokių preparatų. Tiek pat laiko jis gyvena be vėžio ir šventai viliasi, kad tiesiog stebuklingai pasitraukusi liga nesugalvos taip pat stebuklingai sugrįžti...
Ar savigyda – teisingas sprendimas? Ką apie tai mano gydytojai? Alberto Vaidilos istoriją paprašėme pakomentuoti urologo, profesoriaus Balio Dainiaus.
„Klausiate, kaip vyras išsigydė prostatos vėžį? Jis įsitikinęs, kad „kaltas“ yra kordicepsas. Šiuo atveju aš pritariu aforizmui, kad „nugalėtojai neteisiami“. O nugalėtojas čia tikrai yra gerbiamas pacientas. Apie įvairių grybų naudą bei gydomąsias jų savybes žinoma nuo senų senovės. Priešvėžinių savybių turi daugybė grybų, taip pat ir valgomieji. Didžioji dalis grybų pasižymi ir antibakterinėmis savybėmis. Ne veltui voveraites, baravykus ir kitus lietuviškuosius grybus labai vertina užsieniečiai.
Būdamas dar jaunas, vos pradėjęs gydytojo praktiką, vėžiu sergančius ligonius mėginau gydyti tam tikro beržo grybo ekstraktu, kurio buvo galima gauti vaistinėse. Ekstrakto aprašyme, taip pat, kaip ir kordicepso, buvo negailima labai gražių žodžių apie jo efektyvumą. Deja, stebuklų nepamačiau. O štai kordicepsą ir šiandien pats dažnai skiriu ligoniams. Mažos jo dozės stiprina žmogaus imunitetą, vartojant didesniais kiekiais, jis veikia antibakteriškai. Tiesa, panašiu poveikiu pasižymi ir mūsų krašto baravykai, tik mes kažkodėl jų nereklamuojame, negarbiname, negaminame iš jų vaistų.
Grįžkime prie mūsų paciento. Onkologai tvirtina, kad įmanomas spontaniškas (savaiminis) pagijimas nuo vėžio. Žmogaus, ypač vyresnio amžiaus, organizme nuolat žūva ir pasišalina milijardai įvairių organų ląstelių. Bet žmogus nesudūla, ilgainiui netampa vien skeletu dėl to, kad mirštančios ląstelės pakeičiamos naujomis. Vyksta nuolatinė regeneracija. Pasitaiko, kad ląstelės regeneruoja atipiškai – ir tai jau būna vėžio pradžia.
Tačiau šias „netaisyklingas“ ląsteles tuojau pat sunaikina specialios (imunokompetentinės) ląstelės, kurios „zuja“ po mūsų organizmą. Tai plazminės ląstelės, ląstelės žudikės, ląstelės padėjėjos, mažieji bei didieji limfocitai. Šioms organizmo sergėtojoms padeda humoralinio imuniteto faktoriai, kuriuos mes įgyjame, kai mus skiepija, arba kai mes sėkmingai kovojame su infekcija.
Taigi imunitetas saugo mus nuo kas sekundę atsirandančių vėžio užuomazgų. Kai imunitetas nusilpsta, ląstelių metaplazija tampa nekontroliuojama, todėl pradeda vystytis vėžys.
Šiuo atveju galime daryti išvadą, jog, galbūt, sustiprėjęs paciento imunitetas gebėjo sunaikinti net ir tokį – kur kas didesnės apimties – vėžį...“
Visą Alberto Vaidilos istoriją skaitykite naujos leidyklos „forSmart“ išleistoje knygoje „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“. Knyga bus pristatyta vasarį Vilniaus knygų mugės metu, o iš karto po mugės pasirodys ir knygynuose.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
