Gyvename Norvegijoje, o mūsų istorija tokia: kai dukrai buvo penki mėnesiai, pastebėjome keistai atsikišusį mentės kauliuką. Kai dukrai suėjo šeši mėnesiai, apsilankėme patikrai pas gydytoją ir sulaukėme atsakymo, kad viskas gerai, kad vaikams kartais taip būna ir tai praeina. Esą kadangi dukra jokio skausmo nejaučia, tai ir nereikia dėl to sunerimti.
Praėjo dar mėnuo... Pastebėjome, kad dukrytė vis mažiau nori valdyti dešinę rankutę, sunkiai pakelia, neatgniaužia pirštukų.
Vėl lėkėm pas gydytoją. Medikai sureagavo, ir dukra gavo siuntimą į vaikų polikliniką tyrimams. Tačiau apsilankymo data buvo numatyta tik po gero mėnesio. Laukėm, nes daugiau nieko nebeliko.
Praėjo dar mėnuo - mūsų mergytei prasidėjo nenusakomi skausmai. Ji pradėjo nebepasukti atskirai galvos - suka kartu su visu kūnu. Ir verkia nuolat.
Nieko nelaukdami nuvažiavom pas gydytoją. Ta pačią dieną mus nusiuntė padaryti rentgeno nuotrauką. Deja, šis tyrimas nieko neparodė, todėl nuspręsta daryti magnetinį rezonansą. O kitos dienos popietę mes išgirdom baisią žinią, kad mūsų dukrytei - didžiulis auglys stuburo viduje, kaklo srityje.
Dukrą pradėjo paralyžiuoti. Buvo aišku - reikalinga skubi operacija. Jos metu buvo gana sėkmingai pašalinta 95 procentai auglio. Tačiau dukra ėmė nebevaldyti dešinės kūno pusės.
Medikai pradėjo tyrimą, ar auglys piktybinis. Sulaukėm atsakymo, kad, deja, taip, jis piktybinis. Nuo šiol jį galima vadinti vėžiu. O tikslus ligos pavadinimas - anaplastinė ependimoma, trečia ligos stadija.
Nepaisant visko, mūsų džiaugsmui, dukrytė pradeda po truputį judinti dešinę koją, ranka kol kas paralyžiuota. Gydytojai sprendžia, kokį gydymą butu galima taikyti. Dėl dukros amžiaus radioterapija atmetama, kuri, ko gero, jos atveju būtų veiksmingiausia. Taigi nuspręsta taikyti chemoterapiją – gydymas, pagal planą, truks 380 dienų.
Anot gydytojos, tokio atvejo Norvegijoje jie nėra turėję, todėl vietos medikai daug komunikuoja su Europos gydytojais, tariasi, kaip mums padėti.
Žinoma, tai neguodžia, bet ar mes turime kitą išeitį? Po 3 mėnesių vėl žadama daryti magnetinį rezonansą, kad pamatytų, kaip progresuoja vėžys. Tuomet bus sprendžiama, ar daryti dar viena operaciją, ar tęsti tą patį gydymą.
Fiziškai dukrytė labai sustiprėjo. Daug judina dešinę koją, po truputį pradeda judinti ir rankos pirštukus. Pati pradeda sėdėti.
Žiūriu į ją, o širdis plyšta iš skausmo. Negaliu ir nenoriu jai to parodyti. Žinoma, aš mama, tikiu, kad ji pasveiks. Ir jei dukra bus kitokia nei kiti vaikai, ji bus labai ypatinga mergytė, mano vienintelė.
Parašiau mūsų istoriją todėl, kad noriu paklausti, iš kur semtis kiekvieną dieną stiprybės, tikėjimo? Jau nežinau, ar tikiu malda, nes man protu yra nesuvokiama, kodėl tokiam kūdikiui šitaip turėjo nutikti... Juk ji dar nespėjo prasikalsti... Negaliu susitaikyti su tuo.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
