Mes su šeima visada mėgavomės paplūdimiu – smėliu, saule, vandeniu, grynu oru. Tačiau šiemet pirmąkart čia pasijutau nejaukiai: buvo praėję metai nuo to, kai įveikiau žarnyno vėžį. Turėjau kolostomą ir nedidelę išvaržą pilvo ertmėje. Mano pilvo iškilumas buvo didesnis nei paprasto žmogaus su „alaus pilvuku“ – paplūdimyje tai paslėpti buvo sunku. Vos tik čia atvykęs nusivilkau marškinėlius, žmonės pradėjo spoksoti į mane ir mano specialius juodus marškinėlius, kuriuos nešiojau, norėdamas paslėpti stomą ir maišelį-surinktuvą. Buvo negera – jaučiausi it koks išsigimėlis.
Aš išgyvenau vėžį – tikrai daug teko patirti. Nepaisant visko, nesitikėjau vieną dieną pasijusti taip, kaip tąkart. Ko gero, turėjau būti geriau pasiruošęs...
Tačiau leiskite man sugrįžti į savo praeitį. 2011-aisiais buvo mūsų su žmona Nense bendro gyvenimo metinės – kartu praleidome 28-erius metus. Labai laukėme pensijos – norėjome persikraustyti arčiau mūsų dviejų vaikų. Mudviejų „lizdas“ jau 6-erius metus buvo tuščias, ir mes išties buvome geriausi vienas kito draugai. Mūsų vaikai baigė aukštąsias mokyklas ir dabar gyveno už 15 valandų kelio nuo mūsų. Nepaisant to, kad nuo pensijos mus skyrė dar dveji metai, mes jau kūrėme planus ateičiai ir norėjome gyventi netoli vaikų.
Buvome įprasta šeima. Abu su Nense dirbome: ji – didelėje krovinių pervežimo kompanijoje, o aš – mokykloje. Buvau vyresniųjų klasių matematikos mokytojas. Gyvenimas buvo mums palankus, nepaisant kelių smulkmenų. Mano žmona vaikystėje buvo skriaudžiama tėvo, todėl ji nuolat turėjo kovoti su psichologiniais iššūkiais – žema saviverte ir kaltės jausmu. Mūsų vaikai turėjo šiokių tokių sveikatos problemų, tad šeimoje tik aš vienas nebuvau susidūręs su jokiomis negandomis – jaučiausi esąs šeimos atrama. Tačiau tada, švęsdami metines, jautėmės puikiai: vaikai buvo sveiki, o mes svajojome apie gražią ateitį. Negalėjome net įtarti, jog greitai mudviejų gyvenimas drastiškai pasikeis.
2011-ųjų kovą savo ekskrementuose pastebėjau šiek tiek kraujo. Iš pradžių kraujas tai atsirasdavo, tai dingdavo. Vėliau kraujas pasirodydavo kiekvieną kartą. Mes su žmona labai mėgome važinėtis dviračiais, tačiau sėdėdamas ant dviračio sėdynės, pradėjau keistai jaustis. Nebuvau pernelyg sunerimęs – galvojau, kai tai tiesiog šiek tiek sunkesnė hemorojaus forma. Tačiau netrukus pajutau, kad privalau išsiaiškinti tikslią tokių simptomų priežastį, ir užsirašiau pas šeimos gydytoją. Pirmos apžiūros metu gydytojas taip pat pamanė, jog man – hemorojus, ir patarė pasidaryti kolonoskopiją.
Procedūros metu gydytojai pašalintų kraujavimo priežastį, ir aš galėčiau ramiai eiti namo. Išgirdęs šiuos žodžius, iškart pajutau palengvėjimą – laukiau kažko daug baisesnio. Mes su gydytoju gastroenterologu sutarėme kolonoskopijos datą, ir aš buvau tikras, kad viskas bus gerai. Prieš išlydėdamas namo, gydytojas man pasakė, kad jo draugas vasarą sužinojo sergantis storosios žarnos vėžiu ir po keturių mėnesių mirė. Šiuos žodžius prisiminiau tik daug vėliau...
Eidami į kolonoskopiją, mes su žmona kalbėjomės apie tai, kad po procedūros bus galima nueiti papietauti. Pirmąkart su šia procedūra susidūriau būdamas penkiasdešimties, taigi žinojau, kaip viskas vyksta. Nepaisant to, kad tai tikrai gana nemalonu, aš nesijaudinau. Tačiau manęs laukė nedidelė staigmena. Pabudęs po narkozės, išvydau šalia stovintį sunerimusį gastroenterologą. Jis prasitarė, jog kolonoskopijos metu prie pat sfinkterio raumens buvo aptiktas nedidelis auglys. Daktaras paėmė bandinį ir nusiuntė jį biopsijai. Jis patarė man susitikti su chirurgu ir išgirsti antrą nuomonę dėl tikslios auglio vietos. Daktaras manė, kad man reikia operacijos, tačiau neįspėjo, kad po jos galiu likti su nuolatine skylute pilve.
Nereikia nė sakyti, kad mes buvome priblokšti – juk ėjome tik atsikratyti hemorojaus... Kai apsilankėme pas chirurgą, jis atliko rektalinį tyrimą ir jau po 10 sekundžių pasakė, kad operacija – būtina, o po jos man teks gyventi su stoma ir surinktuvu. Buvau pritrenktas, negalėjau tuo patikėti. Jis teigė, kad esu dar pakankamai jaunas, todėl viskas bus gerai. Bet gyventi su stoma ir surinktuvu man gerai neatrodė. Mano gyvenimas drastiškai keitėsi, ir aš beveik neturėjau laiko su tuo susitaikyti. Niekada prieš tai nebuvau turėjęs tokios rimtos operacijos. Net nenuvokiau, kaip pasiruošti tam moraliai ir fiziškai. Beliko tikėtis, kad viskas bus gerai, ir aš pabusiu be vėžio ir be surinktuvo...
Visą Marko Nelsono istoriją skaitykite naujos leidyklos „forSmart“ išleistoje knygoje „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“. Knyga bus pristatyta vasarį Vilniaus knygų mugės metų, o iš karto po mugės pasirodys ir knygynuose.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
