Išvykau į užsienį penkeriems metams studijuoti, ir staiga, ten begyvendamas ir bekeliaudamas, visiškai kitaip pradejau matyti Lietuvą ir lietuvius. Kai kada mąstau apie tai, kas dedasi ten dabar, kai kada apie ateitį ir istorinę praeitį. Lengviau rašyti apie savo šalį, jos žmones, kai esi toli nuo jos. Iš tikrųjų, iš tolo galima pamatyti savo šalį tokią, kokia ji yra iš tiesų. Tik pabuvęs svetur iki galo perpranti visą gimtosios kalbos žavesį, tik ten pajauti, kas yra tėvynė.
Didingumas nėra kažko padarymas, išmanymas gerai ar labai gerai, kaip ir nėra kitų šalių pripažinimas mus esant didžiais. Turime suvokti, jog didingumas nėra išorinė kitų nuomonė, o greičiau vidinė būsena. Tai yra mūsų autentiškos istorijos pamokų suformuotas principų ir charakterio ypatumų rinkinys.
Esame didingi, nes mūsų maža tauta per kančią tapo didelė. Kančių mūsų tauta patyrė su kaupu – okupacijos, spaudos ir lietuviško rašto draudimas, trėmimai – turėjome išnykti, bet išlikome. Tačiau, tik didiems lemta patirti didžių iššūkių. Didingi, nes daugelis iš vaikystės žinome, kad darbas yra gyvenimo dėsnis, suprantame, kad duona pelnoma tik sunkiai ir daug prakaituojant, todėl esame pasirengę žygdarbiams, nes reikiamą dieną ir valandą, rasime valios ir jėgų išnaudoti savo šansą.
Lyg sviestu patepta viskas eina tik paprastiems, menkos prigimties žmonėms. Mūsų, didžios tautos žmonių klotis yra paniekinti blogį, neteisybę, sutrypti abejones savo tauta ir nepasiduoti laikinoms nesėkmėms. Kaip taptume didingais, jei likimas nebūtų mums siuntęs galimybės parodyti savo ryžtą? Neapdairu būtų trokšti visą laiką būti laimingam ir pereiti per gyvenimą su neapkandžiota siela.
Sąmoningai neliečiu finansinės temos, juk patys vertingiausi dalykai gyvenime nieko nekainuoja: draugystė, meilė, gamta ir tai, ką galime pasiekti jų dėka: žodžiai, formos, garsai, kvapai. Šie dalykai labiausiai žavi tuomet, kai esame emociškai atsibudę, suprantame, kas esame. Nebūkime valdomi vien tik skaudulių, dangus ir pragaras gali būti mumyse. Gerai nugyventas gyvenimas nėra vien tik materialūs turtai, tai taip pat yra emocinis mūsų poreikis priklasusyti didžiai tautai. Pabaigoje mes netenkame visko, paliekame tik savo sukurtą istoriją ateities kartoms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
