Dar ir dabar esu dėkingas savo buvusiems mokytojams iš Ragainės ir Gegužių mokyklų, kur sustiprintai mokiausi dailės. Priklausiau jaunųjų menininkų klubui M13, kurį žino dauguma šiauliečių. Ypatingos patirties įgavau šokdamas šokių kolektyve „Želmenėliai“.
Tiesa, dar gyvendamas Šiauliuose troškau pažinti pasaulį. Todėl visuomet su didžiuliu užsidegimu žiūrėdavau „Fashion TV“, CNN ir „Travel“ kanalus. Jie ir buvo mano įkvėpimo šaltinis.
O galiausiai nusprendžiau – metas pamatyti platesnį pasaulį ir atitrūkti nuo kasdienybės.
Tada man visa tai – skulptūros studijos Vilniaus dailės akademijoje, darbas garsiajame „Brodvėjaus“ bare - atrodė kaip kasdienybė. Bet šiandien visa tai prisimenu, kaip vieną gražiausių savo gyvenimo periodų...
O Milane iš pradžių viskas vyko lyg filme – viskas buvo nauja: žmonės, klimatas, maistas. Tai svaigino.
Atsidūręs Italijos mados sostinėje nusprendžiau, kad noriu būti tarp stilingų ir madingų žmonių. Pirmiausia įsirašiau į „Polverini“ akademiją mokytis klasikinės kirpėjų technikos. Gal kam nors atrodys keista, bet jau po savaitės akademijos direktorė man pasiūlė darbą salone, kuriame ir ji pati praktikavosi.
Kūrybišką darbą radau, aplink mane – rimti ir įdomūs žmonės. Pamaniau – kodėl gi nelikus?
Dabar aš įsikūręs pačiame Milano centre ir esu salono „Brera13Milano” meno direktorius. Didžiuojuosi, kad jau septynerius metus salone ir už jo ribų dirbu su Serena Calvelli. Važinėjame po pasaulį, ieškome pačių kokybiškiausių produktų ir įkvėpimo savo darbui. O jo semiuosi iš visur – meno, architektūros, muzikos šokio, pamokų Vilniaus dailės akademijoje...
Kai jaučiu įkvėpimą, galiu kurti ir naktimis. Kartais tai ir darau! Šiuo metu kuriu visiškai naują plaukų dažymo ir kirpimo būdą, kuris kiekvieną moterį pavers mūza.
Žaviuosi italais – jie puikiai kuria ir jaučia madą. Kita vertus, nėra lengva perprasti milaniečius ir su jais susidraugauti. Milaniečių draugu tampi tik tuomet, kai pažįsti jų paslaptis ir silpnybes...
Labai džiaugiuosi draugyste su atlikėju Erosu Ramazzotti – dabar jis ir mano klientas, ir draugas. O susipažinome visai atsitiktinai – restorane prie mano darbo, kuriame mėgstu pietauti. Erosas – nuostabus žmogus, talentinga, protinga, graži ir jo gyvenimo moteris Marica.
Neslėpsiu – pripratau prie gero gyvenimo Milane, nors man labai trūksta šeimos, likusios Lietuvoje.
Nors turiu dar nemažai planų Italijoje, tikiuosi, kad grįšiu į Lietuvą ir pristatysiu save čia, savo tėvynėje.
Kol kas savo tautiečiams palinkėsiu surasti tikrą ir originalų stilių, kuris šiuo metu sumišęs su skandinaviška dvasia ir aštuoniasdešimtųjų sovietine mada. Patarčiau pirkti mažiau, bet kokybiškus daiktus. Bet visų svarbiausia – palinkėsiu daugiau optimizmo ir šypsenų.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
