Dukros jau 7 metus nepaleidžia kaltė dėl motinos mirties

Esu 22 metų mergina, praradusi savo mamą prieš septynerius metus. Nors praėjo daug laiko nuo jos pasitraukimo iš gyvenimo, vis dar negaliu susitaikyti su netektimi. Ji man buvo geriausia draugė ir be galo rūpestinga mama. Kartais jaučiu kaltės jausmą dėl jos sprendimo palikti šį pasaulį, nes vis galvoju, ką galėjau padaryti kitaip, kad būtų išvengta šios nelaimės.

Mėginu judėti į priekį, nors kiekvieną rudenį, kaip ir prieš septynerius metus, jaučiu begalinę depresiją, su kuria stengiuosi kovoti bendraudama su žmonėmis.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Mėginu judėti į priekį, nors kiekvieną rudenį, kaip ir prieš septynerius metus, jaučiu begalinę depresiją, su kuria stengiuosi kovoti bendraudama su žmonėmis.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Liuanta

Oct 1, 2013, 12:12 PM, atnaujinta Feb 21, 2018, 3:11 PM

Tačiau mamai negalėjo padėti nei psichologai, nei antidepresantai, nei šeimos nariai. Ji mėgino pasitraukti iš gyvenimo kelis kartus, tačiau paskutinį kartą nesugebėjau nei aš, nei tėvas jos išgelbėti ir jai padėti.

Dėl ko ji taip pasielgė? Nes ji buvo prislėgta, sužinojusi, kad serga krūties vėžiu, todėl jos nestabili psichika to nebeištvėrė. Pradžioje mama kovojo su ligomis, ir šeimos nariai darė viską, kad tik ji negalvotų apie blogiausia.

Tačiau vienas vakaras buvo lemtingas, kai visi ją atstūmė. Kai nieko nebuvo namie, palikusi raštelį ji pasidavė gyvenimui.

Šiuo metu mano tėvas skandina savo liūdesį alkoholyje. O aš mėginu judėti į priekį, nors kiekvieną rudenį, kaip ir prieš septynerius metus, jaučiu begalinę depresiją, su kuria stengiuosi kovoti bendraudama su žmonėmis, kurie manęs nepalieka vienos.

Tačiau vis mažiau žmonių nori manęs klausyti. Juk niekam neįdomu bendrauti su prislėgtu žmogumi, taigi stengiuosi slėpti savo liūdesį ir tiesiog kalbėti apie viską, tik ne apie savo bėdas...

***

Inga Šulcienė, psichologė: „Svarbu neužsiskleisti su savo skausmu ir netylėti“

„Artimo žmogaus savižudybė visada sukelia labai daug skausmo, užjaučiu, kad netekote savo mamos. Netekus artimo žmogaus, kuris nusižudo, vienas sunkiausių jausmų, su kuriuo neišvengiamai susiduria artimieji, tai didžiulis, slegiantis kaltės jausmas. Laiške rašote, kad vis galvojate, ką galėjote padaryti kitaip, tačiau, kaip bebūtų sunku tai priimti, deja, ne visada pavyksta apie savižudybę galvojantiems žmonėms padėti.

Taip pat nėra vieno atsakymo į vis kylantį klausimą, kodėl jiems taip brangus žmogus taip pasielgė? Niekada nebūna vienos priežasties. Savižudybė – tai procesas, dažnai trunkantis ne vienerius metus.

Nors po netekties praėjo jau septyni metai, rašote, kad skausmas vis dar labai aštrus. Ypač sunkūs gali būti įvairių švenčių ar mirties metinių laikotarpiai. Tuomet tuštuma, kuri lieka nutrūkus artimam ryšiui, tarsi iš naujo atsiveria. Deja, laikas ne visada užgydo žaizdas. Užsitęsęs gedėjimas ir negalėjimas priimti netekties, dažnai išprovokuoja įvairius sveikatos sutrikimus.

Laiške rašote, kad artėjant rudeniui jūs jaučiate depresijos simptomus, o jūsų tėvas malšina skausmą alkoholiu. Tiek jums, tiek jam ši skaudi netektis neišgyventa, tai – kaip neužgijusi žaizda, kuri vis atsinaujina, todėl manau, būtų labai svarbu jums ir jūsų tėvui kreiptis pagalbos į specialistus.

Nors ir kaip stengiatės sau padėti pasinerdama į bendravimą, tačiau tai nelabai padeda. Bendravimas su draugais, kad ir kokie jie artimi ir supratingi būtų, nėra tolygus psichoterapiniam bendravimui su psichologu. Pagelbėti sau galėtumėte kreipdamasi į psichologą, kuris padėtų jums išgyventi sunkius, traumuojančius netekties jausmus ir vėl atrasti iš naujo kitokį santykį su savimi bei aplinkiniais, o netekties skausmas taptų mažesnis.

Taip pat galite kreiptis į paramos nusižudžiusių artimiesiems grupę. Šios grupės esmė – padėti išgyventi sunkius sielvarto, kaltės, gėdos, pykčio jausmus, kurie lieka nusižudžius artimiesiems. Šios grupės nariai yra netekę savo artimųjų ir kartu kalbėdami, dalindamiesi, o netylėdami bando išbūti su sunkiais jausmais ir toliau gyventi.

Galbūt ir jūsų tėvas, paskatintas jūsų, galėtų kreiptis pagalbos ir atrastų kitokius netekties įveikimo būdus, svarbu neužsiskleisti su savo skausmu ir netylėti.“

***

Lrytas.lt remia „Jaunimo linijos“ iniciatyvą Tyla žudo ir kviečia sumažinti tylą: paaukoti, savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ir artimiesiems svetainėje sumazinktyla.lt.

Lrytas.lt kviečia pasidalyti savo asmeninių išgyvenimų istorija, nuomone ir patarimais sunkumų turintiems žmonėms.

* Jeigu jus slegia niūrios mintys ir nedrįstate apie tai pasikalbėti, parašykite mums. Kartais apie savo jausmus ir širdį slegiančius nutikimus lengviau parašyti, nei papasakoti. Užrašius savo mintis, jos dažnai pasidaro aiškesnės. Rašymas padeda išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti situaciją naujai.

* O gal tamsiausia – jau jūsų praeityje? Pasidalykite, kas jums padėjo pamatyti šviesą tamsaus tunelio gale, suteikė vilties ir jėgų gyventi.

* Psichologai išskiria ir kitą jautrią grupę – nusižudžiusių žmonių artimuosius, kamuojamus skausmo ir nežinios. Galbūt jūs – vienas jų? Pasidalykite, kaip išgyvenote tokią artimo žmogaus netektį. Ką galite patarti kitiems to paties likimo žmonėms?

Jei vienaip ar kitaip susidūrėte su savižudybe, pasidalykite savo patirtimi ir patarimais adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.