Vieną vakarą ir mes su tėvu išsiruošėme važiuoti į Vilnių, nors, teisybę pasakius, nelabai tikėjomės, kad tas vakaras bus lemtingas. Galvojome, pasižmonėsim, pasiklausysim koncertų prie laužo ir sugrįšim.
Mūsų autobuso žmones išskirstė, mes likome saugoti Radijo ir televizijos pastato. Deja, aš buvau dar per jauna, kad galėčiau fiksuoti įvykius. Galiausiai ir nesupratau, jog visa tai, kas vyksta čia ir dabar, bus rašoma į Lietuvos istorijos vadovėlius.
Mes šokome, dainavome, vaišinomės arbata, kai tolumoje pasigirdo keistas garsas, kažkas suriko, kad tankai važiuoja! Žmonės būrėsi prie pastato įėjimo, kažkas griebė pagalį, tikriausiai buvo šalia laužo, bet kiti žmonės iš būrio atėmė ir paaiškino, kad gynyba iš mūsų pusės turi būti.
Kol aš dairiausi aplinkui, iš kažkur pasipylė kareiviai, jie ėjo beginklių žmonių link ir mojavo ginklais. Mano tėtis mane trūktelėjo ir aš išvengiau smūgio šautuvo buože. Kareivių žvilgsniai buvo lyg stikliniai: arba jie stengėsi negalvodami vykdyti įsakymus, arba buvo paveikti kažkokių vaistų. Jie yrėsi per žmonių minią mojuodami šautuvais. Vėliau išgirdome, jog pastatas jau užimtas, mes patraukėme toliau. Ėjome ieškoti savo bendrakeleivių, dar nežinojome, kad prie kitų pastatų buvo aukų.
Paryčiui radome savo autobusą, pradėjo rinktis bendrakeleiviai. Tuomet sužinojome, jog prie televizijos bokšto žuvo žmonės. Atsirado svarstymų, kad be reikalo jaunimas lindo po tankais, bet būnant minioje apima nepamatuotos drąsos jausmas, kai nebebaisus joks pavojus, be to, niekas netikėjo, kad tankas važiuos ant beginklių žmonių, visi tikėjosi, kad savo kūnais sulaikys vežimąsi į televizijos bokštą.
Pavargę, pilni įspūdžių ir didžiulės nežinios patraukėme namo. Namie likusi mama pasitiko mus su ašaromis, ji visą naktį sekė įvykius per televiziją, kai dingo eteris, ji nebežinojo, ko tikėtis, kur jos artimi žmonės, ar dar gyvi. Mums grįžus liko tik nerimas dėl valstybės, kas dabar bus - tiek metų laukė išsilaisvinimo, nejaugi jau viskas?
Bet jauna valstybė atsilaikė! Mes turim tai, ko siekėme - demokratiją, laisvę, savą Konstituciją. Taip, mane piktina dabartinių politikų šnekos ir darbai, taip, man nėra gera gyventi šioje valstybėje, tačiau niekada nesuabejojau žuvusiųjų tą dieną idėja, dėl kurios jie žuvo. Pasigendu kasdieniame gyvenime tokios žmonių vienybės, kaip tą naktį.
Pasidalinkite ir jūs savo pasakojimu apie tai, kur tomis sausio dienomis kovojote, palaikėte Lietuvos laisvę. Ką tuomet išgyvenote? Ko niekuomet negalėsite pamiršti?
Galbūt Lietuvos valstybei kritinės akimirkos sutapo su jums asmeniškai svarbiais gyvenimo įvykiais? Norime apie tai išgirsti.
Laukiame ne tik jūsų pasakojimų, bet ir nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų. Juos iki sausio 14 d. siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia. Jūsų prisiminimus ir vaizdus publikuosime portale lrytas.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
