Šiandien švęskime pergalę. Neašarojantis pasaulis - gražesnis

Nuo tragiškųjų Sausio 13-osios įvykių, nulėmusių ne tik Lietuvos nepriklausomybės, bet ir visos Sovietų Sąjungos likimą, nepastebimai prabėgo jau dvidešimt treji metai. Šio įvykio paminėjimo renginiai, jam skirtos televizijos ir radijo laidos vėl paskatino mintimis sugrįžti į tas tragiškas dienas ir vėl savo sąžinės paklausti, kur aš tada buvau, ką veikiau ir, svarbiausia, kurioje barikadų pusėje buvau savo širdimi.

Pagerbę už Laisvę kritusius, atlapan įsisegę (svarbiausiai, širdin įsidėję) neužmirštuolę, švęskime pergalę.<br>R.Danisevičiaus
Pagerbę už Laisvę kritusius, atlapan įsisegę (svarbiausiai, širdin įsidėję) neužmirštuolę, švęskime pergalę.<br>R.Danisevičiaus
Daugiau nuotraukų (1)

Algirdas

Jan 13, 2014, 1:58 PM, atnaujinta Feb 17, 2018, 3:02 PM

Amžina šlovė ir pagarba tada už Lietuvos laisvę žuvusiems, užuojauta ir parama sužalotiesiems, padėka per naktis prie svarbiausiųjų objektų sostinėje ir savo miestuose budėjusiems ar kitaip kovoje prieš brutalią svetimos valstybės jėgą prisidėjusiems. Bet juk tautoje be šios aktyviosios ir tuomet didžiosios jos dalies buvo ir daug abejojančių, bijančių bei slapta besiviliančių, kad sovietų tankai tuos „sąjūdistus – landsbergistus“ nušluos, į kalėjimus sukiš ir vėl bus tvarka Tarybų Lietuvoje, su visomis jiems anuomet priklaususiomis kompartinėmis privilegijomis, nomenklatūriniais ryšiais ir galimybe iš darbo ką nors parsitempti namo.

Nereikia manyti, kad jie kur nors išnyko ar savo pažiūras pakeitė, žinoma, jeigu tik nepasimirė. Kartu su žvaigždėtais tankais į Rytus pasitraukė, deja, tik maža saujelė pačių aršiausių kolaborantų. Likusieji gi nesibodi naudotis visomis Lietuvos laisvės ir demokratijos teikiamomis galimybėmis, labai dažnu atveju savo buvusių sovietinių postukų įtakos dėka prisichvatizavę pasakiškus turtus, dabar pikdžiugiškai trina rankas dėl kiekvienos nepriklausomos Lietuvos nesėkmės ir drąsiai postringauja, kad „prie ruso buvo geriau“.

Taip pat nieko keisto, jog metams bėgant, garsiai pasisakančių buvusiais Laisvės gynėjų gretose vis gausėja. Čia kaip su tuo mistiniu rąstu, kurį bolševikų surengtos talkos metu Maskvoje neva nešė Leninas – ilgainiui prisiėmusių garbę, kad kartu su juo petys petin tempė tą medgalį, radosi tiek, jog nešto rąsto ilgis turėtų būti nuo Kremliaus iki Vladivostoko. Tokia jau žmogaus prigimtis – noras būti nugalėtojų pusėje.

Sveiko proto tautiečius labai pritrenkti turėjo vieno televizijos kanalo prieš porą metų parodyto reportažo epizodas, kai korespondentė gatvėje praeivių klausinėjo, ar tie dabar, kaip ir prieš dvidešimt metų, eitų ginti Seimo. Maždaug septyniasdešimtmetis solidus ponas išdidžiai rėžė, jog dabar jokiu būdu neitų, nes jam valdžia pensiją sumažino. Po tokio atsakymo ir korespondentė, matyt, suakmenėjo, nes nesugebėjo jo paklausti, ar dėl pensijų 1991-asiais sausio 13-ąją žmonės plikomis rankomis prieš tankus stojo ir žuvo?

Ne mažesnės paniekos verti ir paistalai, girdi, ne už tokią Lietuvą kovojome. Nėra abejonės, kad taip dažniausiai vograuja nė piršteliu prie tos kovos neprisidėjusieji, geriausiu atveju pro kampą su baime į kovojusius žiūrėjusieji. Kažin, ką turėtų reikšti „ne už tokią“? Gal Lietuvos sienos susitraukė ir savo teritorijų netekome, gal savo kalbą, papročius, tradicijas praradome?

Ne, atrodo, viskas savo vietose. Na, o kokią tvarką savo nepriklausomoje valstybėje susikūrėme, tai jau čia, brolyčiai, nuo visų mūsų priklausė. Populiarios kalbelės apie valdžią uzurpavusius elitus, valstybininkus, oligarchus labai patogios, kad pasiteisintume savo asmeninės atsakomybės stoką. Juk laisvė – tai pirmiausia atsakomybė. Atsakomybė ir už save, ir už savo šeimą, ir už savo kiemą, ir už savo kaimą ar miestą, ir galiausiai už savo valstybę. Ir, be abejonės, už savo išsirinktą valdžią, kurią vis dar renkame vadovaudamiesi jausmais, o ne sveiku protu.

Gaila, kad prabėgus 23 atkurtos nepriklausomybės ir laisvės metams, vis dar elgiamės kaip tas kalinys, didžiąją savo gyvenimo dalį prasivartęs ant valdiškų gultų ir ką tik į laisvę išėjęs. Jis nemoka, o svarbiausia, nenori ta laisve naudotis, nes pačiam už viską atsakyti reikia. Kalėjime viskas aišku buvo: gultas gal ir kietas, bet nemokamas, valgis gal ir prėskas, bet triskart per dieną ir veltui, darbas gal ir yra, bet neprivalomas. Laisvėje gi ir duona kasdiene, ir stogu virš galvos pačiam pasirūpinti reikia. Ir beprasmiai yra paverkšlenimai, neva dėl tos laisvės septintadalis Lietuvos po užsienius išsilakstė. Laisvė tuo ir brangi, kad duoda galimybę rinktis.

Ar atkreipėte dėmesį, kad Lietuvoje vis skambant raudoms, kad „prie ruso buvo geriau“, emigracijos srautai kažkodėl ne į „ruso“ pusę krypsta? Jei delnais prasitrintume ašarotas akis, tai pamatytume, kad nėra taip prastai mūsų šalelėje, ypač kai palygini su buvusiomis „broliškomis“ sovietinėmis sesėmis.

Tai gal metas truputį plačiau žiūrėti ir ne vien po savo prisiverktas ašaras braidžioti. Džiugu, kad su Laisvės gynėjų dienos minėjimu jau taip vyksta - iš ilgo liūdesio dėl žuvusiųjų palaipsniui pereiname prie supratimo, kad tai didžiosios PERGALĖS diena, beginklės TAUTOS PERGALĖS prieš tankais ir automatais ginkluotą svetimą kariuomenę diena, LIETUVOS PERGALĖS prieš tironiją diena.

Žinia, žūtbūtinių mūšių be aukų nebūna. Niekam net abejonės nekyla, jog Žalgirio mūšio pergalę reikia švęsti, nors ji aplaistyta bene dešimčių tūkstančių kovoje kritusiųjų krauju. Švenčiame ir antihitlerinės koalicijos pergalę prieš nacius Antrajame pasauliniame kare, nors ta pergalė kainavo milijonus žuvusių karių ir civilių gyvybių.

Todėl pagerbę už Laisvę kritusius, atlapan įsisegę (svarbiausiai, širdin įsidėję) neužmirštuolę, turime teisę ir net pareigą Sausio 13-osios aukų krauju aplaistytą Pergalę švęsti. Švęsti taip, kaip švenčiame Vasario 16-ąją, nors puikiai žinome, jog tos dienos Nepriklausomybės deklaracija ir būtų likusi tik deklaracija, jeigu ji nebūtų aplaistyta Lietuvą tada apkasuose gynusių savanorių krauju. Švęsti kaip Kovo 11-ąją, nors galbūt, ir neduokdie, tos dienos atkurtos Nepriklausomybės aktas būtų likęs tik popieriuje, jei ne Sausio 13-osios Pergalė.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.