Jau savaitę ar dvi tvyrojo įtampa, nes dirbau mokykloje ir mokiniai iš mokyklos eidavo prie Vykdomojo komiteto budėti. Sausio 12-ąją su šeima, išskyrus dukrą (nes ji buvo prie Vykdomojo komiteto su klasės draugais), sėdome prie stalo pažymėti savo gimtadienių. Televizorius buvo įjungtas, ir mes sekėme visą padėtį.
Netrukus vakarienę teko nutraukti, nes paskelbė, kad tankai pajudėjo iš kareivinių, tai buvo Klaipėdoje. Nedelsdami apsirengėme ir visi trys išlėkėme prie Vykdomojo komiteto. Reikėjo susirasti dukrą ir būti kartu. Gatvėse buvo tamsu, atrodė, kad už kiekvieno kampo tyko nelaimė. Vieni žmonės plūdo prie Vykdomojo komiteto, kiti - prie televizijos bokšto Giruliuose. Girdėjosi tankų burzgesys ir pranešimai iš Vilniaus. Minioje ieškojome savo dukters, jai tada buvo 15 metų, o sūnui tą vakarą suėjo 13-a.
Vaikus vedėmės namo. Taip pat parlydėjome dukters klasės draugę. Ten įvyko nemalonus incidentas, mergaitė gavo antausį nuo mamos. Ji nebenorėjo likti namie, tai parsivedėme ją pas save ir visi toliau sekėme įvykius televizoriaus ekrane. Tai buvo antras baisus etapas mano gyvenime.
Pirmas - trėmimas, antras - nekaltų žmonių kraujo praliejimas.
Pasidalinkite ir jūs savo pasakojimu apie tai, kur tomis sausio dienomis kovojote, palaikėte Lietuvos laisvę. Ką tuomet išgyvenote? Ko niekuomet negalėsite pamiršti?
Galbūt Lietuvos valstybei kritinės akimirkos sutapo su jums asmeniškai svarbiais gyvenimo įvykiais? Norime apie tai išgirsti.
Laukiame ne tik jūsų pasakojimų, bet ir nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų. Juos iki sausio 14 d. siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia. Jūsų prisiminimus ir vaizdus publikuosime portale lrytas.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
