Nuo pat mokslo metų pradžios ant manęs spjaudė merginos, vyresni vaikai. Aš nusišluostydavau, o kita pertrauką laukdavo tas pats. Kai grįždavau namo, manęs klausdavo, kas yra. Atsakydavau, kad viskas gerai, nors įbėgęs į kambarį smarkiai verkdavau.
Kuo toliau, tuo patyčios darėsi rimtesnės ir užgaulesnės. Augdamas aš save niekinau, nesijaučiau žmogumi, nesijaučiau gyvenantis, o tik jaučiau sau neapykantą už tai, kad gyvenu, už tai, kad toks esu.
Gyvenimas manęs tikrai nelepino. Kai vaikai keliaudavo į ekskursijas ir į žygius, aš bijodamas patyčių slėpdavausi ir tupėdavau pasislėpęs bei nevalgęs tol, kol grįždavo bendraklasiai iš ekskursijos. Tada ir aš grįždavau namo kaip po ekskursijos.
Nebegalėdamas pakelti to skausmo, bandžiau ir pasikabinti, ir vaistų gerti, bet gyvenimas nori, kad aš ir toliau kentėčiau.
Dabar jau dirbu, bet ir darbe mane laiko kvailiu. O aš tiesiog nedrįstu įžeisti kito žmogaus...
Net artimieji mane užgaulioja. Bet aš tyliu, nes juos vis tiek myliu, kad ir kaip besijausčiau blogai. Aš tik dabar supratau, kad buvau paniekos objektas.
Bet supraskit, aš daug nenoriu, tik kad mane paliktų ramybėje ir leistų turėti bent trupinėlį laimės einant per šį varganą gyvenimą.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalinti visus, kurie susidūrė smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti ir rasti pagalbą? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.