O aš augau viena ir be galo rami, gerai išauklėta mergaitė. Tad kaip auklėti tuos savo vaikus, nebuvo iš ko pasimokyt, o kad augtų „banditai“, tai, aišku, visi bijom. Tad mano smurtas būdavo psichologinis. Kai vaikas nusižengdavo, tai į kampą statydavau, tai grasindavau kažko neduot, neišleist į lauką, bardavau dažnai už bet kokią vaikišką smulkmeną ar išdaigą.
Bet kai pradėjo sūnus eiti į mokyklą, pamačiau, jog jis gerai mokosi, dėl elgesio problemų neturi, nesivelia į muštynes. Dabar jam 15 metų.
Man taip dabar gaila, kad aš su juo netinkamai elgiausi. Jis uždaresnis, bijo suklysti bet ką darydamas, nelabai savimi pasitiki. Žiūrėdama į vaikiškas jo nuotraukas matau, kokios geros jo akys buvo, švelnus vaikas. Tai kokio velnio man reikėjo jį bart už vaikiškas išdaigas, negi nebuvo galima gražiai kalbėtis, patarti, pamokyti?
Per vėlai supratau, kad nereikėjo klausytis aplinkinių ir auklėti „tarybiniais“ metodais. Tik po daugelio metų save prisiminiau, kaip mane auklėjo močiutė ir senelis. Jokio smurto – nei fizinio, nei psichologinio, visada švelniai ir gražiai pamokydavo, paaiškindavo. Aišku, gaudavau nuo tėvų diržo, bet man autoritetas išliko močiutė. Tad džiaugiuosi, kad galiu kitus du vaikus auklėti taip, kaip man atrodo tinkama ir taip, kaip liepia širdis.
Antras sūnus jau bus pirmokas, bet jis jau visai kitoks: drąsus, turi savo nuomonę, savarankiškas. Susipykstam, aišku, abu, bet nereikia nei į kampą statyti, nei grasinti, kad kažko neduosiu. Tiesiog pakalbam, kodėl iškilo konfliktas, ką daryti, kad daugiau taip nepasikartotų. Aišku, neužtenka vieno karto ar vieno pokalbio, kad nebebūtų konfliktų, čia reikia begalinės kantrybės. O kas sakė, kad gyvenimas lengvas? Taigi mes visi gyvename ir mokomės, bet, kaip sakoma, geriau mokytis iš svetimų klaidų nei iš savų.
Na, o trečias berniukas – dar visai kūdikis, jam tik 8 mėnesiai. Bet išbučiuotas, išmyluotas ir broliai be galo jį myli. Tėtis irgi tik augindamas antrą sūnų suprato, kaip reikia elgtis su vaikais.
Tad manau nereikėtų labai savęs kaltinti, jog netinkamai auklėjom vaikus, mūsų kartos tėvai augom tokioje aplinkoje, kad smurtas būdavo būtinas. Tik po nepriklausomybės atkūrimo atėjo nauji auklėjimo metodai, leidžiamos knygos, žurnalai apie vaikus, tėvus, bendravimą. Taigi klausykimės savo širdies, įsiklausykime į vaikų žodžius, pasitikėkime jais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
