Po kiek laiko pagimdžiau ir antrą vaikelį. Praėjo metai ar dveji po gimdymo, kai prasidėjo smūgių kruša. Jei vaikas užsigaudavo ar šiaip ką pasidarydavo – kalta likdavau aš. Vadindavo visaip, kaip tik galėdavo. Kai mėgindavau pasipriešinti, gaudavau atkirtį. Sukraudavo daiktus ir išveždavo pas tėvus, mat jis „apsiriko su manimi pradėjęs bendrą gyvenimą“. Po savaitės pasirodydavo, atsiprašydavo, aš atleisdavau ir vis grįždavau į mūsų bendrus namus.
Pastarąjį kartą sumušė taip, kad atsidūriau ligoninėje praskelta lūpa, sudaužyta galva. Darbe melavau, kad susižeidžiau pati. Tėvams nieko nesakiau. O pamotė pareiškė: „Tavo gyvenimas, tu pati juo ir rūpinkis“.
Buvo nepakeliama, mėginau nusižudyti neapsikęsdama vyro smurto, tačiau nusižudyti nepavyko. Laimei - juk vaikai būtų likę našlaičiai.
Išsikapsčiau iš to liūno, pradėjau mąstyti pozityviai. Juk svarbiausia buvo mano vaikai.
Bet laikas bėgo, o vyro elgesys nesikeitė. Sustiprėjau morališkai, pradėjau nenusileisti vyrui, nebeleidau savęs skriausti.
Tačiau kai nebegalėjo manęs pulti kumščiais, prasidėjo psichologinis teroras. Jeigu išeinu į darbą, tai darbe visi vyrai – mano meilužiai, net pas tėvą negaliu nuvažiuoti. Mano giminaičiai net neužsuka pas mane, žino: jei atvažiuos, po jų apsilankymo duš langai.
Kai išvykau į komandiruotę, prasidėjo grasinimai: nematysiu vaikų, neturėsiu nieko. Jei greitai negrįšiu, jis nusižudys.
Visa tai labai veikia mane morališkai. Juolab kad vaikai su juo namie, o jis daro viską, kad susižalotų, ir dėl savo nelaimių galėtų kaltinti mane. Mina ant sąžinės, kad aš dėl visko kalta, kad savo išvažiavimu griaunu šeimą, kad man niekas nerūpi... Rašo žinutes, kad pasikars, kad pasidarys sau galą, nes negali be manęs.
Šiuo metu jis bedarbis, šeimą išlaikau viena, dirbu trimis pamainomis. Jei išeinu šeštadienį į darbą, tai naktį galiu miegoti lauke, nes neįsileidžia į kambarį.
Daug kartų jam atleidau, bet dabar nežinau nė ką daryti. Manipuliuoja mano sąžine, o tai mane žudo, neturiu kam pasakyti, kad man blogai, nežinau, kur ieškoti pagalbos, kaip pabėgti nuo vyro, kuris nepaleidžia manęs ir tuo pat metu nenori gyventi kartu.
Dažnai savęs klausiu: ar daug tokių kaip aš, kurios bijo prabilti, kas vyksta jų namuose..?
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Smurtas šeimoje: tik netylėk!“ dalis. Kviečiame savo išgyvenimais bei nuomone pasidalinti visus, kurie susidūrė su smurto šeimoje problema. Galbūt užrašyta jūsų istorija padės kitomis akimis pažvelgti į savo situaciją, ieškoti pagalbos ir ją rasti? Galbūt tai, kaip pasipriešinote smurtui, padrąsins kitus jį patiriančius žmones? O gal jūsų istorijoje save atpažins smurtautojas ir ryšis nutraukti tokį savo elgesį?
Netylėkite! Išdrįskite prabilti apie smurtą šeimoje! Jūsų istorijų iki vasario pabaigos laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
