Sekė 20 metų pragaro, kuriame gimė 6 vaikai. Bandžiau skirtis iškentėjusi 10 metų, bet atsisakiau tos minties, nes degė daržinė su grasinimu naktį padegti miegančius ir mane, ir vaikus. Sekė ir nuolatiniai sekiojimai iš paskos su rusiška britva bei grasinimai perpjauti man gerklę vienu judesiu.
Kai dabar pagalvoju, tai suvokiu, kokia buvau išsigandusi, be pagalbos likusi, nebetikinti niekuo moteris... Pikta, agresyvi, ant viso pasaulio, su troškimu pasmaugti savo rankomis tą išgamą, dėl kurio savo gyvenimą aukojau.
Taip maniau tik anksčiau, nes supratau, kad tik aš pati galiu pakeisti savo pasaulėžiūrą ir gyvenimą. O kai pirmuoju prioritetu įrašiau troškimą tapti laiminga, tada dingo ir skyrybų baimė. Ta baimė dingo viskam - valgyti, kad storule nevadintų, baimė dėl ateities, nes ir jis, ir jo motina sakydavo, kad prapulsiu su šešiais vaikais ir niekas į tokią šliurę nežiūrės, baimė miegoti, kad pasmirdęs nesiropštų ant viršaus, o jei atsisakysiu - kumščiais, už plaukų...
Kai skyriausi, tenorėjau tik ramybės, ramybės ir ramybės. Sau ir vaikams. Supratau, kad vaikai buvo traumuojami ir kad tai padarė didelę įtaką jų galvose. Žinojau, kad turiu juos ir save pačią gelbėti.
Prasidėjo dvejus metus trunkantis skyrybų procesas su pamazgomis. Praėjau. Šiandien jau ketveri metai, kai su vaikais gyvename kitą gyvenimą: pagerėjo jų mokymasis, jie nuolat šypsosi, keturi iš jų - žinomi Lietuvos čempionai graikų-romėnų, karatė ir teniso sporte. Po skyrybų tarsi Dievas pasiuntė man sutikti puikius trenerius vyrus, kuriems papasakojau savo istoriją ir paprašiau pamokyti vyriškumo pamokų savo berniukus, nes puikiai žinau, kad vaikams reikia ne tik mamos, bet ir tėvo šalia.
Mano sūnūs yra savarankiški, tvarkingi, mandagūs, gerbiantys mergaites berniukai. Aš laiminga matydama juos laimingus. O dukros paauglės auga savimi pasitikinčios mergaitės, žinančios savo vertę ir neleidžiančios savęs trypti.
O aš... Jau dveji metai turiu jaunesnį 8 metais draugą, nes iš pavargusios keturiasdešimtmetės pavirtau laiminga, besišypsančia, gyvenimu besidžiaugiančia trisdešimtmete. Statom namą, rengiamės susilaukti kūdikėlio, nors mano vaikus jis myli kaip savo. Esame darni šeima, kurioje meilė, pagarba, pasitikėjimas, rūpestis vieni kitais yra pagrindinės vertybės.
Dabar suvokiu, jog man reikėjo praeiti didžiulį gyvenimo kelią kančioje, kad subręsčiau ar suprasčiau, kokio gyvenimo norėčiau. Todėl puikiai žinau, kad šaknys prasideda šeimoje, kurioje augai. Todėl savo vaikus mokome mąstyti teisingai ir įskiepyti jiems tas vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie sukurtų savo laimingą likimą.
Savo pamoką aš išmokau. Na, ir kas, kad vėlokai, bet užtat man prasideda naujas, pradžią turintis gyvenimą, kurį gyvenu AŠ PATI. Linkiu visoms moterims stiprybės atrasti savyje jėgų panorėti būti laimingoms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
