Žinau, kad komentarų geriau neskaityti, nes peno sielai jie nesuteikia. Bet šiuo atveju traukia ne tik smalsumas sužinoti, kaip situaciją vertina žmonės, bet ir naivi viltis, kad gal atsiras koks nors iš letargo miego pabudusio liudininko komentaras.
Susidariau įspūdį, kad dažniausiai šį aktorių gerbia ir tikisi, kad jis nekaltas vyresnio amžiaus moterytės. Sunkiai man sekėsi suprasti, kodėl ir kaip taip gali būti. Kaip galima garbinti tą, kuris užmušė žmogų? Na gerai, jei dar neįrodė, kad jis kaltas, tai kaip galima garbinti tą, kuris vairuoja girtas? Kokios nuostabios damų vertybės. Bet jeigu tai būtų niekam nežinomas žmogus, tai ,matyt, tos pačios moterytės labiausiai spjaudytųsi kaltinimais ir moralais.
Dabar suprantu, kad tokiems žmonėms sunku atskirti savo herojus nuo realios asmenybės. Knygose, filmuose ar serialuose mums dažnai pagailsta kokio nors nusidėjėlio, kurio gyvenimas dramatiškas. Bet nereikia painioti gyvenimo su išgalvotais personažais. Jeigu esi įsimylėjusi Juozą Šeputį (lyg ir šį vaidmenį atlieka P.Dimša seriale „Rojus Lietuvoj“), tai niekas ir nedraudžia jo mylėti, jį gerbti, nes jis labai geras, teisingas, doras ir tiesiog nuostabus. Taip, Juozas Šeputis nieko blogo nepadarė, jis nepartrenkė žmogaus ir nevairuoja išgėręs. Puikus žmogus. Tačiau P.Dimša nėra tas pats ūkininkas Juozukas.
Todėl pikta skaityti komentarus, kad pats dviratininkas kaltas, ir koks vargšas aktorius. Juk toks geras, puikus žmogus. Lyg jo nutrenktas Šarūnas būtų kitoks. Beje, nereikia painioti dviratininkų ir žmonių ant dviračio. Nes tai – du skirtingi dalykai. Dviratininkai dažnai žino kaip elgtis kelyje, o žmonės ant dviračio – dažniausiai nelabai.
Puikiai situaciją atspindi toks komentaras: „Jono (supraskit – Radzevičiaus-Aut.past.) tai nekenčiu, o gerbiamo aktoriaus gaila.“
Kodėl? Suprantu, kad sunku, kai idealizuoji savo personažą ar žmogų, ir staiga pamatai, kad jis visai nėra toks. Gali patirti lengvą sukrėtimą. Suprantu, kad galbūt esi toks prisirišęs prie savo herojaus, kad negali imti ir patikėti jo kalte. Bet aplinkybės tokios pačios, tai kodėl vieną myli, o kito nekenti?
Ir niekas neliepia pradėti nekęsti, kaltinti ar smerkti. Kodėl jums tiesiog nepatylėjus? Kodėl būtina rašinėti savo scenarijus – kas ir kaip buvo ir bus, jei net nežinai pagrindinių detalių? Juk kol dar nebuvo žinoma, kad Petras buvo girtas, tai visi tik ir šnekėjo, kokie baisūs tie dviratininkai, kurie patys lenda po ratais.
Galima sakyti, kad reikia suprasti ir kaltąją pusę, jam irgi nėra lengva. Visiškai pritariu. Tačiau yra skirtumas, kai žmogus prisiima savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, ir kai toliau apsimetinėja, kad yra tyras. Atrodo, kad jis net save bando įtikinti, jog nėra kaltas. Ir tikisi, kad praslydęs toliau laimingai gyvens.
Taip, aš nežinau, kas vyksta kito žmogaus viduje, nes išorė dažnai apgaulinga. Bet iš tam tikrų poelgių, manierų galima pradėti daryti kažkokias išvadas. Ir aš maniau, kad tai, kas vyko prieš metus (jo nenoras pripažinti savo kaltės) – tik nesusipratimas. Kad galbūt P.Dimša dėl senatvės ir streso tiesiog nesusivokė? Bet praėjo jau metai. Ir, regis, niekas nepasikeitė. Jis fotografuojasi, filmuojasi ir neigia savo kaltę. Nagi, nagi, dar kartą suversk kaltę Šarūnui...
Kad ir kokia uoli krikščionė bebūčiau, kad ir kaip stengčiausi mylėti kiekvieną, bet aš – tik žmogus ir negaliu nejausti pykčio.
Prieš metus tas pyktis buvo kitoks. Troškau, kad jį užgraužtų sąžinė, kaltė kankintų iki gyvenimo pabaigos, o svarbiausia – kad kuo ilgiau gyventų. Nes kalėjimas man neatrodė baisi bausmė. Kas iš to, kad jis pasėdės kalėjime, jei taip niekada ir nepajaus savigraužos? Nes turbūt nieko nėra baisiau nei visą gyvenimą gyventi su kaltės jausmu, jog kažką nužudei, kažkam sugriovei gyvenimą. Aš nenoriu, kad kas nors kentėtų, aš tik noriu, kad sumovus kažkam gyvenimą, tavo širdis nors kiek sukrutėtų ir susimąstytum.
Sutinku, kad bet kam, bet kada ir bet kur gali atsitikti bet kas. Būna, kad užmuši žmogų netyčia, ne dėl savo kaltės ar dėl žioplumo. Klaiku. Bet net jei esi kaltas, turi teisę į ramybę. Tik prisiimk kaltę, nemeluok sau ir kitiems, išpirk ją teisiškai, o tuomet dar dvasiškai visą gyvenimą.
Nenoriu teisti nė vieno ir neturiu tokios teisės. Bet negaliu susilaikyti, kai matau, kad žmogui rūpi tik kaip savo kailį sveiką išnešti, o kitiems dar jo gaila ir dar net pagarbą jam jaučia. O ant to, kuris žuvo – kaltę verčia. Nes lyg jis būtų kaltas, kad jūsų mylimas aktoriukas prisidirbo ir jam gali tekti pasėdėti kalėjime.
Neprašau gailėti ir tų, kurie neteko mylimo žmogaus. Nereikia jiems gailesčio. Manau, kad ir užuojautos. Tik pagarbos. Ir tylos. Jeigu tik gali patylėti – patylėk. Tai bus daug geriau už tuščius žodžius ar baisias versijas, kurios kaltina tą, kurį myli.
Nes kaip jaučiasi tie, kurie laidoja – atskira tema. Ačiū Dievui, kad jis yra, kad jis toks geras ir saugo mūsų gyvastį.
Pabaigai dar norėčiau palinkėti nevairuoti išgėrus, nes niekada nežinai, kiek gyvenimų sugniuždyti gali keli bokalai alaus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
