Kaip galima stebėtis irzliais ir niurzgančiais klientais, kai net vaikui aišku, kad žmonių būna įvairių? Kaip galima tikėtis, kad jūsų klientai bus tik besišypsantys, galintys patiekalo išlaukti keturiasdešimt minučių ir po viso to paliekantys dešimt litų arbatpinigių, žmonės? Nu nesąmonė gi.
Aš dirbau labai baisioje kavinėje. Ji yra įsikūrusi atokiai, prie kapinių, todėl į ją beveik niekas neužsukdavo arba ateidavo tie keli lankytojai, kurie ėjo iš kapinių. Baisiausi lankytojai buvo šeimos – šeimos galva, tėvas, leidžiantis sau nusivesti šeimyną į kavinę tik kartą per mėnesį, šokdindavo ir kibdavo prie manęs dėl kiekvienos dulkelės, paliktos ant stiklinės. Jis iš tos skylės, kurioje dirbau, tikėjosi penkių žvaigždučių restorano lygio. Bet padavėjas negali užkamšyti visų spragų, kurias paliko kavinės savininkas. O tie savininkai dažnai būna tikros rakštys.
Galiu tvirtai pasakyti, kad didžiausia visų kavinės nesklandumų, jos darbuotojų veido išraiškų ir elgesio priežastis yra savininkas. Savininko užduotis – sukurti jaukią aplinką ne tik kavinės lankytojams, bet ir darbuotojams. Kad jie būtų laimingi, atsipalaidavę, mylėtų savo darbą.
Bet kol kas mūsų kavinių savininkams tai – nė motais. Jiems svarbiausia, kaip padaryti taip, kad minimaliom sąnaudom gautų kuo daugiau pelno. Tai taip ir atsitinka: du darbuotojai aptarnauja dvidešimt staliukų. Darbuotojai pikti, išvargę, užmaršūs, nieko nespėja. Bet juk tai – ne jų kaltė.
O kodėl lankytojai turi kęsti prastą aptarnavimą? Tai reiškia, kad tos kavinės savininkas yra tiesiog kvailys, nesuprantantis, kad jo darbuotojai yra tiltas nuo kliento piniginės iki jo kišenės. Kuo tiltas mielesnis, tuo greičiau pinigai pasieks jo kišenę. Bet jie dar to nesupranta. Ir tikrai, vien dėl to jų kavinėse dirbti šlykštu. O dar pabuvus kavinės virtuvėj praeina noras valgyti kavinėse mėnesiui. Kaip virėjos keikiasi, kaip jos atrodo – na, nelinkiu kavinių lankytojams to pamatyti.
Vos pravėrus kavinės virtuvės duris, atsiveria tikra Pandoros skrynia. Mano kavinėje dirbo virėja, kuri po truputį vogdavo iš sandėliuko brendį ir į dienos pabaigą visai nusitašydavo. Kita virėja labai mėgo keiktis. Kai žmonės užsisakydavo blynų, ji praverdavo virtuvės duris ir pasiųsdavo juos. Trečias virėjas buvo vyras ir tik prasidėjus dienai jis iš viso meniu išsirinkdavo tris patiekalus, kuriuos šiandien gamins. Patys, esant nuotaikai, po truputį užkandžiaudavo toje pačioje virtuvėje. Karpydavosi nagus. Kartais pas juos į virtuvę užsukdavo giminės arba draugai. Higiena? Nežinau, rankas, tikriausiai, nusiplaudavo...
Dar labai trumpą laiką teko padirbėti kitoje kavinėje – miesto centre. Atidėliodavau iki paskutinės minutės tą akimirką, kai reikės eiti į virtuvę, nes ten, atrodo, patenki į moterų pataisos koloniją, kur virėjos iš tavęs šaiposi, tyčiojasi, visąlaik kramsnoja kažką. Ir jeigu esi nedrąsus naujokas, tai tavo užsakytų patiekalų gali išvis negaminti. O paklausus, gali tik pagūžčioti pečiais arba pasiųsti.
Tai štai, su kavinėmis situacija yra prasta, bet kam tada dirbti tokį darbą? Aš dirbau, nes tuo metu neturėjau jokio išsilavinimo ir reikėjo papildomų pinigų. Bet dirbau ir nesiskundžiau, nepuoliau rašyti į internetą, kokie žmonės nemandagūs. Aš jų nepakeisiu. Galiu pakeisti tik save ir užsičiaupus priimti tai kaip laikiną darbą ir dirbti.
Arba visada galima pasižiūrėti į padavėjus kitose šalyse. Pavyzdžiui, Italijoje. Ten padavėjas yra asmenybė, turinti puikų humoro jausmą, požiūrį į gyvenimą, nebijanti pakalbinti žmonių – tokiam žmogui lengviau atleidi vėlavimus ir kitus nesklandumus, palieki nemažą sumą arbatpinigių vien dėl to šilto žmogiško bendravimo. O pas mus dažnai padavėjais dirba žmonės, kurie negeba nieko kito dirbti, nėra komunikabilūs, bijo ar net nekenčia (kaip rodo pastarieji straipsniai) žmonių.
Tai ko jūs inkščiat tada? Eikit įsigykit išsilavinimą, keiskit darbą, juk žmonės ir yra didžioji šio darbo dalis, o jei nesugebi jų priimti tokių, kokie jie yra, tai varyk lauk.