Kad ir mano padėtis: ketverius metus ramiai sau važinėjau be vargo, mašina prižiūrėta viskas laiku keičiama. Automobilis man, taip sakant, gyvybiškai reikalingas, kas mielą dieną važinėju.
Ir bac! Mano arkliukas nepraeina technikinės. Matote, priekinis vairuotojo pusės žibintas ne toks, kažkaip ne taip šviečia. Pasikasiau savo ropę ir dabar galvoju, kaip čia taip išeina? Keturis metus viskas buvo gerai, viskas tiko, visas technikines lengvai pravarydavau...
Bet ačiū, kad nepalikot nežinioj, kad informavot, kiek nesaugumo aš sudarau kelyje, nors nesu nei mėgėjas viršyti greitį, nei kada girtas už vairo sėdęs. Kai pagalvoju, koks buvau aklas ir pavojų keliantis kitiems eismo dalyviams, plaukai ant galvos piestu stojasi! Todėl nutariau namie įvesti griežčiausią saugumo politiką, pagal visus, taip sakant, reikalavimus. Turi gi būt ant Lietuvos tvarka vieną kartą!
Sūnus bliovė kaip skerdžiamas veršis, kai pasakiau, kad mašiną jam pirksim tik po dviejų metų ir ne anksčiau. Neseniai teises išsilaikęs, dabar tik tokius kelyje ir temedžios. Geriau tegul palaukia, kol subręs, labai jau man nesinori už teisių perlaikymą papildomai mokėti. Jaunas, karštas, norės pasirodyt, dar kur nereikia pagazuos, neduok Dieve, užklius kitiems ponams, teks eit persimokyt. Va, pasibaigs tie dveji metai, galės drąsiai už vairo sėst. Kas, kad neturės vairavimo praktikos jokios, svarbiausia –saugumas!
Šitoj vietoj komendanto valandą įvedęs, perėjau prie kitų svarbių klausimų.
Dukrai griežčiausiai uždraudžiau su dviračiu aplink namus važinėtis. Nori prie ežero, į parduotuvę ar kur kitur, tegul eina pėsčiom. Bandau jai, ožkai, paaiškint, kad dabar nesaugu į kelią išvažiuoti. Ir nesvarbu, kad su tuo savo dviračiu ji numynus šimtus kilometrų.
Netiki. Duris prieš nosį su didžiausiu trenksmu užtrenkė. Nieko baisaus, nervus nuramins, o dviratį iki pertvarkymo aš akylai garaže pasaugosiu. O gal ir dar ilgiau, nes su tokiais saugumo reikalavimais nežinia ko dar teiksis užsimanyti. Manau, verta rimtai pataupyt dviratės transporto priemonės techniniam modernizavimui, o dukra tuo tarpu pėstute pavaikščios. Nesuprato manęs atžala, nors ilgai aiškinau apie vaikščiojimo naudą sveikatai. Trečia diena iš kambario nepajuda, prie savo nešiojamo kompiuterio nusėdo. Bet vaikas saugus ir mano pinigai saugūs – tai svarbiausia.
Žmoną rimtam pokalbiui pasikviečiau. Tokį pareiškimą išgirdusi, krito ant kėdės virtuvėj, išraudo visą, sėdi, vos kvėpuoja. Nežinau, kas ten tos moteriškės galvoje sukosi, gal manė, kad kokią mergikę esu nusižiūrėjęs. Nenusisekė mums pokalbis. Išgirdusi, kad griežtai susirūpinęs jos saugumu draudžiu jai važiuot iš namų, jei mašinos stabdžiai ar vairas neveikia, spjovė man po kojom ir išėjo miegoti į kitą kambarį. Ir dar pirštą prie smilkinio pasukiojo.
Dabar visas žinias, skaitau su dideliu susidomėjimu ir dėmesingumu. Ir pats turiu dėl saugumo klausimų, tam tikrų minčių, kurios įstatymus rašantiems gali pasirodyt reikalingos spręsti skubos tvarka.
Skubiai reikia reorganizuoti lovos reikalų sistemą. Mašinas, dviračius ir kitas transporto priemones turi ne kiekvienas suaugęs tūlas lietuvis, o vat lovoje santykius palaiko dauguma. Nustatykit griežtą santykių reglamentą: kiek, kada, su kuo, kaip, kokiom savaitės dienom. Apribokit greitį ir dažnumą, dar gerai būtų nulis promilių, o dūkstant gamtoje būtinai dėvėt šviečiančias liemenes, kad būtų galima fiksuot pažeidimus, jei koks įvyktų. Baudas uždėkit tokias, kad maža nepasirodytų. Dar būtina steigti techninių šio reikalo priemonių priežiūros kontrolę su griežtai nustatytais standartais ir registraciją.
O kai paskutinis nesaugumo klausimas bus protingai ir laiku išspręstas, laikykit už kampų maišą pinigams. Netruks laukti surenkamų mokesčių pagausėjimo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
