Automobilis stovėjo pačioje įkalnėje, kur labiausiai kepina saulė. Po pusvalandžio grįžtant atgal šuo buvo vis dar ten pat, tik - atsigulęs ant grindų. Nusprendėme grįžti po valandos ir pažiūrėti ar šuo vis dar kepinasi toje keptuvėje. Tikėjomės ,kad šeimininkas grįš pasiimti šuns.
Deja, šuo ir toliau gulėjo ant grindų. Nusprendėme iškviesti policijos pareigūnus.
Atvažiavę jie irgi pasibaisėjo, pro pradarytą langą pašlakstė ant šuns šiek tiek vandens.
Paaiškėjo, kad automobilis neužrakintas. Tuomet policininkai į stovinti indą įpylė vandens, žadėjo susisiekti su šeimininku ir nepalikti šuns likimo valioje.
Po valandos apie 13 val., kai lauke termometro stulpelis jau buvo šoktelėjęs iki 30 laipsnių šilumos, nusprendėme dar kartą įsitikinti, kad šuns mašinoje jau nebėra. Deja, vargšas šunelis taip ir liko gulėti ant grindų. Jam, turbūt, ant grindų šalčiau nei ant sėdynių (tiesa, labai sunku įsivaizduoti tą "šalčiau", kai lauke 30 laipsnių karščio, o įkaitusiame automobilyje - dar daugiau).
Nusprendžiame vėl paskambinti policijai, vėl papasakojame viską nuo pradžių. Tačiau dispečerė mus sustabdė:
„Taip, jau matau, pareigūnai pranešė, kad buvo susisiekta su šeimininku. Jis teigia prižiūrintis šunį. Šuo yra ir pamaitintas ir pavalgydintas. Viskas gerai.“
Paklausiau dar kartą, ar tikrai normalu kepinant tokiai saulei šunį laikyt automobilyje, ar tai yra normalios sąlygos?
„Taip, sąlygos normalios, mes galime su jumis ginčytis tiek, kiek norite šiuo klausimu“, - toks buvo atsakymas.
Tada aš pažadėjau kreiptis į kitas institucijas.
Deja, tuomet nežinojome, kad durys visur mums bus užrakintos.
Skambinome į kelias gyvūnų globos organizacijas, į dienraščius. Deja, visur išgirdome tą patį – kadangi jau buvo kviesta policija ir jai pasirodė viskas normalu, reiškia nieko padėti ir mes negalėsime. Tiesa, į Gyvūnų globos organizaciją prisiskambinti nepavyko.
Jau vakaras, o šuo ten pat vargsta, kvėpuoja garsiai ir sunkiai. O mes jam padėti niekuo negalime.
Ant mašinos grindų mėtosi mėsos gabalai, inde - jau purvinas vanduo. Nekalbu apie tai, kad šuo, matyt, nebuvo išvestas atlikti gamtinių reikalų.
Pirmadienio rytą bandysime susisiekti su Gyvūnų globos organizacija ir tikimės, kad jie pabaigs šuns kančias.
Šioje situacijoje stebino abejingumas. Juk tie patys pareigūnai, atvažiavę ryte, stebėjosi, jiems buvo gaila šuns, o jau po pusvalandžio informavo savo tarnybą kaip puikiai šuo gyvena ir kokios normalios jo sąlygos. Stebina abejingumas prieglaudos, kurioms rankos surištos vėlgi dėl pareigūnų, nes viskas remiasi į mūsų angelų sargų darbą.
Mes, vairuojantys, geriau negu kas kitas žinome tą jausmą, ką reiškia sėsti į automobilį, kuris yra šiek tiek ilgiau pastovėjęs saulėje. Be kondicionieriaus retas kuris iš mūsų išsiverčia. O jeigu ne, tai stengiamės kiek įmanoma daugiau prasidaryti langą.
Šuo vis dar ten. Jis kenčia tą karštį. Dėkui Dievui, kad prieš akis - vėsesnė naktis. O rytoj mes vėl stengsimės jam padėti.
Rašinio autorė vėliau pranešė, kad susisiekė su šeimininku ir patikino, kad šuo grįš namo.
„Sutikus šeimininkus, jie paaiškino kad šunį labai myli . Anot jų, jis pats nenori lipti iš mašinos. Sakė ateinantis pažiūrėti , pavedžioti, patikino, kad taip buvo tik vieną dieną ir jis tikrai nesiruošia ilgiau jo ten laikyti. Jau šiandien (pirmadienį-Red.) ryte žadėjo jį išvežt į sodybą . Kaip matome, šuns automobilyje nebeliko . Šeimininkas pasirodė nuoširdus", - rašė Alina.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
