Karštą pirmadienį aš su draugu ir drauge nutarėm nueiti prie upės atsivėsinti. Atėję prie upės pamatėme daugybę poilsiautojų – vieni deginosi, kiti gėrė alkoholį, o kiti maudėsi.
Na ką, su draugu nutarėm paplaukioti, panardyti. Upėje buvo daug vaikų be suaugusiųjų priežiūros, tad nutarėm toli neplaukti, bet būti arčiau jų – o jeigu kas atsitiks? Srovė Merkyje nemaža...
Į vandenį įbrido ir moteris su vaiku. Vaiką paliko arčiau kranto, o pati nuplaukė giliau, nepagalvodama apie srovę. Ta moteris išties nelabai gerai plaukė, nes plaukti į krantą prieš srovę jai nelabai sekėsi, beveik vietoje pliuškenosi, vos vos yrėsi, kol pagaliau pasiekė kojomis dugną. Matėsi, kad išeikvojo daug energijos.
Na ką, maniau, ji eis į krantą. Bet ne – pakvietė savo vaiką (berniukui maždaug 10 metų). Vaikas nemokėjo plaukti, tai ji pasakė, kad tasai kabintųsi jai ant kaklo. Tas berniukas taip ir padarė. Taip ji su vaiku nuėjo šiek tiek giliau, ir srovė pamažu juos nešė į gylį. O aš ir mano draugas išlipome į krantą džiovintis.
Tada įvyko tai, ko ir reikėjo tikėtis. Moteris pavargo plaukti su vaiku ant kaklo, visai nejudėjo iš vietos, ir pradėjo skęsti. Ji ėmė šaukti ir prašyti, kad jai padėtų Ruslanas – vyras, kuris atėjo su ja kartu prie upės ir kartu vartojo alkoholį.
O tas Ruslanas atsistojo ir žiūrėjo nieko nedarymas, tik laikė rankoje alų ir jį guršnojo.
Staiga mano draugas šoko į upę gelbėti skęstančio vaiko ir motinos. Neabejojau, kad jam pavyks, nes jis labai geras plaukikas. Bet mano draugė pradėjo šaukt, kad padėčiau draugui gelbėti moterį ir vaiką, nes jam nepavyksta. Na ką, šokau į vandenį ir aš.
Paėmęs vaiką į rankas staigiai pakėliau jį sau virš galvos (nors mano paties galva buvo po vandeniu), kad vaikas galėtų kvėpuoti. Kažkaip ėjau tuo dugnu, atsispyriau, įkvėpiau oro, ir vėl po vandeniu atsidūriau. Draugas irgi kažkur šalia buvo, gelbėjo moterį. Galiausiai mums kažkaip pavyko tuo pačiu momentu išplaukti į seklesnę vietą, kur galėjome stovėti. Motina ir vaikas buvo ištikti šoko.
O Ruslanas stovėjo upėje, kur vandens buvo iki liemens ir žiūrėjo į mus. Moteris pradėjo rėkt ant Ruslano, ko negelbėjo jų. O tas vyras ir sako: „Būtum mano žmona, tai gelbėčiau.“
Aš nesuprantu, kaip taip galima, koks čia vyras? Moteris vėl atsisėdo, o mes pagalvojome: „Užtenka mums nuotykių, einam namo.“
Štai apie šitą įvyki norėjau jums papasakoti...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
