Šiandien irgi neišskirtinė diena. Įlipusi į troleibusą, žinoma, akimis ieškojau vietos prisėsti – rankinė svėrė kone 10 kilogramų.
Po kelių stotelių prisėdau šalia jaunuolio, kurio arogantiškas žvilgsnis tiesiog badė akis, bet iš karto atsistojau, kadangi pamačiau įlipusią senyvo amžiaus moterį ir pasiūliau jai prisėsti. Vaikinukas net nesureagavo.
O tuo metu mano rankinės rankenėlė tiesiog atkibo, ir vos spėjau pagauti ją, kad turinys neišsibarstytų troleibuse. Ir niekas net neketino padėti, paklausti, ar nereikia palaikyti. Tik abejingai žiūrėjo, kaip susidorosiu su ištikusia bėda. Keliais pirštukais laikydama rankinę, bandžiau dar įsitverti į ką nors, kad nenukrisčiau. Ir nė vienas nė krust bent 10 centimetrų į šoną.
Vėl apsidairiau. Dešinėje pusėje, kur sėdėjo arogantiškasis vaikinukas, pastebėjau virš jo galvos užklijuotus lipdukus, kurie reiškia vietas, skirtas senyvo amžiaus žmonėmis. Šalia – dar keletas lipdukų, nurodančių, kad šios vietos skirtos invalidams ir moterims su vaikais. O kairėje pamačiau ir mamą su mažu vaiku, kuri grūdosi tarp žmonių, ir buvo aiškiai matyti, kad jai jį išlaikyti sunku. Grūstyje stovėjo ir dar keli senyvi žmonės, kai aplink kone visas vietas buvo užėmęs jaunimas.
Kai apie tai papasakojau mamai, ji dar pridūrė: „Ne kartą esu užsiminusi jaunuoliams, kad galėtų užleisti vietą senyvam žmogui. O jie tik atsakydavo: „Jei nėra vietų troleibuse, reiškia, jis pilnas, ir nėra ko lipti“. Arba: „Aš irgi mokėjau už bilietėlį, taigi turiu teisę sėdėti.“
O mano mama, kuri yra patyrusi sunkią kojos traumą, užleidžia net ir jaunuoliams vietas, jei mato, kad vaikinas su gipsu ant rankos, jaučiasi blogai ar panašiai.
Nejaugi taip sunku būti žmogišku ir supratingu? Ar jau tapome tokiais egoistais, kad galvotume tik apie save? Čia tik mano nuomonė. Bet vis tiek noriu paprašyti: prisiminkime ne tik savo teises, bet ir pareigas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.