Ypatingai norėjau dar kartą pamatyti ANBO-I – pirmą jo lėktuvą, kurį jis pastatė savo rankomis 1925 m., kai jis dar nebuvo formaliai studijavęs aeronautikos inžinerijos. Tas lėktuvėlis jam atvėrė kelią į aukštesnius mokslus Paryžiuje, ir sukūrimui bei statymui aštuonių ANBO serijos lėktuvų, iš kurių vienas (ANBO-IV) pasižymėjo skrydžiu aplink Europą 1934 metais ir išgarsino Lietuvos jaunos aviacijos vardą. Pirmą kartą teko man matyti tą lėktuviuką 1989 metų vasarą, prikabintą prie lubų antram aukšte kažkur Kaune. Negalėjau savo akims tikėti. Koks stebuklas! Okupantai sunaikino visus kitus ANBO, o šitas – išsaugotas. Savo rankom paliečiau jo ratus, drobe dengtus medinius sparnus. Man paaiškino, kad „Ambukas“ karo metu buvo Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūsyje: išardytas ir laikomas dėžėje, kurios okupantai, matyt, nepastebėjo. Žvelgdama į šį mažą, menką, bet stiprų lėktuvėlį, suvokiau jį kaip tautos ištvermės ir atgimimo simbolį. „Vėl mes skrendam, vėl laisvi, vėl kylam į aukštį“, – jis man tvirtino.
Vėliau, 1996 metais, mano sesuo Jūratė matė šį pirmą mūsų tėvo kūrinį gražiai stovintį karo muziejuje. Tačiau kai aš ten atvykau šių metų rugsėjį, buvau apstulbinta. Kur jis?
Yra, bet jo beveik nesimato. Radau jį pakabintą virš Dariaus ir Girėno lėktuvo liekanų, kuris yra ryškia oranžine spalva išdažytas ir apsuptas aukšta apskrita stiklo siena.
Virš viso to, prie pat lubų, kabo ANBO-I. Man pavyko pamatyti jį tik iš dalies, žiūrint iš vienos ir iš kitos puses. Kaip tik tada praėjo grupė vaikų – turbūt mokyklos ekskursija. Nei vienas nežvelgė į viršų. Mano nusivylimas sukėlė platesnes mintis. Tautos himnas ragina: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Bet praeitis įvairiaspalvė, ir tai, ką pasirenkame iš jos semti, mus formuoja. O kas toj praeity įkvepia Lietuvos sūnus (ir dukteris!) kūrybingai ieškoti savo tako? Stepono Dariaus ir Stasio Girėno 1933 metų žygis buvo sėkmingas, nors jis baigėsi tragiškai, su avarija, kai jie beveik buvo pasiekę savo tikslą. Katastrofos priežastį tyrusi grupė, vadovauta Antano Gustaičio, pabrėžė, kad „sunkiausią kelionės dalį jiedu atliko tiksliai numatytu laiku.“ Antanas Gustaitis irgi žuvo tragiškai, taip pat, kaip ir šimtai tūkstančių kitų Lietuvos žmonių, kaip ir milijonai baisaus karo aukų.
Šiandien jis yra gerbiamas savo tėvynėje už savo kūrybą ir nuopelnus tautai. Jis projektavo ir statė lėktuvus taip atidžiai, kad prototipuose retai ką reikėjo keisti. Pats kiekvieną išbandė ore.
Savo pavyzdžiu ir žodžiais jis skatino jaunus lietuvius taip pat išplėsti savo sparnus, pasitikėti savo jėgomis.
Gal ne vien man, daugeliui muziejaus lankytojų būtų įdomu gerai pamatyti tą pirmą ir vienintelį, stebuklingai išlikusį Antano Gustaičio ANBO.
Rasa Gustaitytė-Moss, rašytoja ir Antano Gustaičio antroji dukra, gyvena San Franciske, Kalifornijoje. R.Gustaitytė-Moss dėkoja Lietuvos valstybės archyvo ir Aviacijos muziejaus specialistams už pagalbą.
***
Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas teigė, jog A.Gustaičio lėktuvas ANBO muziejuje yra iškeltas taip, kaip buvo prieš karą – toje pačioje salėje, tame pačiame aukšte. Tačiau lėktuvas prastai matomas dėl S.Dariaus ir S.Girėno lėktuvui vitriną projektavusių Dailės akademijos projektuotojų klaidos.
„Jie padarė vitriną beveik 1,5 metro aukštesnę, nei mes buvome numatę. Ir išėjo taip, kad ta vitrina ėmė beveik siekti lėktuvo ratus. O mes prašėme, kad ji būtų daug žemesnė. Bet nieko negalėjome padaryti, nes vitrina buvo atvežta iš Čekijos. Ne mes tą galim pakeisti, nors šią problemą daug aptarinėjome. O dabar belieka vedant ekskursiją pasiūlyti žmonėms pažiūrėti į viršų“, – komentavo A.Pociūnas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
