Turbūt už pašaipas likimas mane nubaudė, ir aš likau be darbo. Kadangi Lietuvoje naujo darbo neradau, o mirti iš bado ar nuo depresijos nenorėjau, pradėjau domėtis galimybėmis įsidarbinti užsienyje. Po ilgų ieškojimų pagaliau pavyko rasti išsvajotą darbą ir aš, palikusi vyrą ir vaikus, išskubėjau į gražią savo ateitį.
Mano kelionė prasidėjo Kauno oro uoste. Taip jau nutiko, kad iki šių savo kardinalių gyvenimo pokyčių nebuvau nė karto skridusi lėktuvu. Todėl labai jaudinausi ir bijojau. Tačiau vyras nuramino ir užtikrino, kad turėsiu tikrai nepakartojamų įspūdžių.
Taip. Tikrai turėjau. Tik ne tokie tie įspūdžiai buvo geri kaip jis sakė.
Vos įlipusi į šį skraidantį troleibusą iš karto nusiminiau dėl jo gabaritų. Buvo ankštoka. Sėdėti teko prisispaudus vieniems prie kitų kaip silkėms statinėje.
Dar pagalvojau: „Atsitiktų kokią nelaimė – nieku gyvu nepavyktų išsigelbėti. Tiesiog nespėtum išsiropšti iš savo vietos ir siauru praėjimu laiku pasiekti išėjimą.“
Taip pat nepatiko ir skrydžio palydovai. Stebino jų nešvarūs, gerokai padėvėti drabužiai, lietuvių kalbos nemokėjimas ir senas, nubrozdintas, su bet kaip sukrautomis prekėmis stumdomas vežimėlis.
„Nieko sau emigracijos pradžia“, – pagalvojau. Mano pakili nuotaika buvo visiškai sugadinta.
Prie niūrių minčių prisidėjo ir šalia sėdėjusi girtų kitos šalies gyventojų kompanija. Jie net ir skrydžio metu nesiteikė nutraukti savo linksmybių.
Tada susierzinau, piktindamasi tokia tvarka, kuri ne tik kad nedraudžia skraidinti girtus žmones, bet ir iš viso leidžia gerti lėktuvui pakilus į dangų.
Bet vėliau supratau, kad gadinau sau nervus visai be reikalo.
Pasirodo, Europoje apsvaigęs pilietis – tai normalus, nieko nestebinantis reiškinys, prie kurio visi seniai jau yra pripratę ir į kurį jau seniai niekas nekreipia jokio dėmesio. Ir jeigu nori čia gyventi ir dirbti, turi adaptuotis ir išmokti adekvačiai reaguoti. Arba dar geriau – prisidėti. Tam, kad neišsiskirtum iš minios ir nepatirtum kultūrinio šoko.
Tas, kuris nebuvo užsienyje, gali manimi nepatikėti. Jau labai keistai skamba, kad Europoje geriama daugiau nei pas mus, o gal net daugiau nei Rusijoje. Tačiau tai tiesa. Ir įkalčiai matosi ant kiekvieno kampo – jų pilna tiesiog gatvėse, ant asfalto. Ir tai – ne tik bet kur išmėtyti buteliai, kuriuos įamžinau.
Iš pradžių buvo kilusi mintis nufotografuoti tuos kitus įkalčius. Bet vėliau persigalvojau. Pamaniau, nelabai higieniškai atrodys nuotraukos su šlapinimosi, išmatų ir skrandžio turinio žymėmis.
Šioje vietoje galima papriekaištauti mūsų teisėsaugai: kam, brangieji, baudžiate mūsų miestų centruose besišlapinančius užsieniečius? Jie tikrai nepiktybiškai apdergia paminklus ir valstybinės paskirties pastatus! Jie tiesiog taip priprato. Jų šalyse tai įprastas dalykas – atlikti reikalus kur nori ir kada nori.
O mes – tokie nesvetingi. Vargšai žmonės! Jie net nesuvokia jiems paskirtos bausmės prasmės!
Kartą spaudoje perskaičiau frazę – Europa degraduoja. Tada nesupratau šių žodžių prasmės. Tik išvažiavus ir pradirbus kurį laiką netikėtai toptelėjo, kodėl degraduoja. Ogi todėl, kad ji prasigeria ir prasikaifuoja.
Atrodytų, kam tas rupi? Man. Todėl ir rašau į laikraštį. Nes noriu visus perspėti, kad tai, kas vyksta čia, Europoje, anksčiau ar veliau pasieks ir mus ir su mūsų vaikus.
O kas to nori? Kas nori tapti alkoholinio liūno zombiais, gyvenančiais be tikslo ir kovos? Manau, niekas.
Ir mes dar turime vilties išvengti tokios baisios ateities, nes dar esame iki galo nesugadinta tauta. Mūsų dar nespėjo pasiekti tas gero gyvenimo pašalinis poveikis. Mes dar turime laiko pradėti gyventi kitaip, nei šiuo metų gyvena jie.
Tik, aišku, jau dabar turime susigriebti ir suvokti, kad mistinio gražaus rytojaus traukinys veža į nebūtį, kuri slepiasi ten – už nerūpestingo ir turtingo gyvenimo horizonto.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
