Visi dalinosi istorijomis, kokias konkrečiai baisybes darant matė tuos vaikus, bet niekas taip ir neatsakė į esminius klausimus – kokia šio naujo mamyčių „angelėlių“ fenomeno kilmė ir kaip visuomenė turėtų šią problemą spręsti. Nusprendžiau pasidalinti savo įžvalgomis, kurios taip pat kyla iš asmeninės patirties.
Taip susiklostė, kad šalia manęs auga mažas vaikas. Gimęs ne laiku ir ne vietoje. Juk dabar visuomenei labai svarbu yra mėgautis seksu, patirti orgazmą ir patenkinti partnerį. Visa ta svarba kyla iš straipsnių, kuriuos kasdien matote internete. Bet ne apie tai.
Vaikas turi motiną ir tėvą. Nors jie jau ne paaugliai, bet vaikams dar nebuvo pasiruošę, vaikas akivaizdžiai atsirado netyčia. Tada, kaip dabar įprasta, įvyko vestuvės su nėščia nuotaka – reikia, juk vaikas gims.
Abu tėvai buvo mėgėjai gerai praleisti laiką, linksmintis su draugais, išgerti, išbandyti visokių dalykų. Ir štai gimė vaikas, mergaitė.
Laukdami dukros, jie gal kažkiek ir džiaugėsi, bet labiau buvo panašu, kad plaukė pasroviui, o visus vaikui reikalingus daiktus supirko būsimų tėvelių tėvai. Patys būsimi seneliai važiavo į parduotuves, rinko lovytę, vežimėlį, drabužėlius, „susimetė“ būtiniausioms išlaidoms. O jaunieji tėveliai, mentalitetu akivaizdžiai dar patys vaikai, tik šiaip ne taip ištvėrė gimdymo skausmus.
Gimus vaikui ir jauniems tėveliams parsivežus savo atžalą į tėvų namus, nepraėjo nė trys dienos, kai naujai iškepta motina, dar negalinti sėdėti normaliai dėl tarpvietės plyšimo ir siuvimo, kartu su vyru patraukė į bariuką išgerti alaus, o kelių dienų naujagimis liko močiutei ant rankų.
Maždaug iki vaikui suėjo dveji, situacija buvo komiška. Gyvendami kartu su tėvais, jaunieji tėveliai, tiems grįžus iš darbo, net nesitarę numesdavo vaiką vos tėvams įėjus pro duris, o patys nerdavo į lauką. Kur eidavo, aš nežinau – gal šiaip pasėdėt, gal į vakarėlius. Vaiko niekam nereikėjo. Stengėsi kiek galima mažiau su tuo vaiku būti, kuo greičiau palikti jį tėvams ir pabėgti. O senstelėjusiems seneliams vaikas mažas jau irgi buvo kančia – grįžus po darbų, o dar ir tos sveikatos nėra...
Ir čia visa esmė – kadangi seneliams jau sveikatos trūksta, jie stengiasi kuo labiau vaiką užimti, kad jis kuo mažiau kvaršintų galvą. Tas užėmimas paprastai reiškia, kad seneliai leis vaikui viską, kad tik jis neverktų ir nezystų.
Leis imti mobiliuosius telefonus, trankyti juos į žemę, leis lįsti į bet kokias lentynas, imti dūžtančius daiktus ir t.t. Niekad nepasakys vaikui „ne“, „negalima“. Ir kuriasi uždaras ratas, nes seneliai leidžia viską, o tėvai su tokiais išlepusiais vaikais nebesusitvarko ir, netekę kantrybės, vėl kuo grečiau grūda juos seneliams.
Belieka, matyt, pasvarstyti, ar ne geriau būtų, jei iš tokių tėvų vaikai būtų atimami kaip kokioje nors Norvegijoje...