Jokiai draugei nesu prisipažinusi, kad nepatiriu sueities malonumo. Juk gėda. Ilgus metus apie tai nekalbėjome ir su vyru. Nes gėda.
Pirmą kartą apie tai pasisakiau savo psichoterapeutei po kelių mėnesių bendradarbiavimo. Buvo be galo gėda. Ir kaip palengvėjo. Tai buvo pirmas žingsnelis savęs kaip moters, kuri yra seksuali, jautri, mylinti, pažinimo link.
Kartais pagalvoju, kaip aš taip ištvėriau? Ir esu tikra, kad aš tokia ne viena... Dėl to ir kalbu apie tai dabar. Vis dar baisiai gėda. Tačiau baimė nugyventi gyvenimą taip ir nepatyrus devintojo dangaus malonumo su mylimu žmogumi pasidarė didesnė, nei baimė prabilti ir pasirodyti silpna, menka, frigidiška, atsilikusia ir visokia kitokia.
Tos, kurios supranta ir patiria (tiksliau – nepatiria) tai, ką aš, nutuokia, kaip „palaikydavau“ intymų santuokinį gyvenimą. Tiesiog atlikdavau žmonos „pareigą“. Vyras stengdavosi suprasti, kodėl po meilės akto aš liūdna, o dažnai – pikta. Aš apsimesdavau, kad viskas gerai, kad paniurusi esu dėl kokių nors kitų priežasčių.
Tačiau vis rečiau ir rečiau norėdavau mylėtis. Jutau kaltę. Kai prisiruošdavau kantriai „palaukti“, kol vyras išlies savo energiją jam natūraliausiu ir maloniausiu būdu, pati jausdavausi tarsi daryčiau sau kažkokią nepaaiškinamą dvasinę žalą, lyg išduočiau kažką labai svarbaus sau.
Kai pradėjome mylėtis vos kokį kartą per mėnesį, tuomet jausdavausi kalta dėl to, kad esu bloga žmona, atimu iš jo tai, kas svarbu jam. Pradėjau svarstyti, kad galbūt mes netinkame vienas kitam kaip sekso partneriai. Vėliau ėmiau galvoti: „O, galbūt aš jo nemyliu ir dėl to mums neišeina?“ Tikrai buvau daugybę kartų susipainiojusi, sutrikusi, pasimetusi, išsigandusi ir vieniša.
Nemačiau jokios išeities, kantriai išbūdavau tuos retus „greitukus“ ir susitaikiau su tuo, kad kai kurioms moterims neduota to patirti. Vis dėlto labai labai giliai viduje nujaučiau, kad tai – netiesa, kad apgaudinėju save.
Negalėdama apie tai su niekuo pasikalbėti, taip ir neradau paguodos, žinių, patarimų, ką ir kaip galima būtų keisti. Manęs neviliojo vizitai pas gydytojus, mat masturbuodamasi aš patirdavau orgazmą, todėl nemaniau, kad priežastys fiziologinės.
Negalėčiau pasakyti, kaip ir kada viskas pradėjo keistis, nes, patikėkite, tai buvo ilgas, bene penkerius metus trukęs procesas (jis tęsiasi), kurio metu lankiau psichoterapiją, sprendžiau įvairias gyvenimiškas bėdas, pažinau save giliau, keitėsi pasaulėjauta, net profesija, aplinka, draugai.
Kaip lupamas svogūnas – po sluoksnį, kartais skausmingai, kartais lengvai skleidėsi nauja asmenybė, kol priėjau giliausiai slėptą ir „gėdingiausią“ vietą – savo seksualumą. Tačiau jutau, kad jau esu pasiruošusi atsiverti bauginančioms ir tuo pat metu trokštamoms naujoms patirtims.
Pirmiausia, aš susapnavau sapną, o paskui pastebėjau, kad į mano rankas ir akiratį pakliūva knygos, straipsniai, vaizdo įrašai, kur tinkamu būdu aiškinama, kokia yra moters prigimtis, kuo ji skiriasi nuo vyriškosios, kaip moteris patiria seksualinį malonumą, kaip svarbu pamilti ir pažinti savo kūną, kuo ypatingas ir net sakrališkas yra moters ir vyro meilės aktas ir taip toliau.
Skaičiau ir išmėginau. Mokiausi pamilti savo visą kūną, kiekvieną savo vaginos milimetrą. Man tai taip nauja ir stebuklinga.
Aš pirmą kartą sąmoningai, labai lėtai, įsiklausydama į kiekvieno prisilietimo pojūčius, be jokių išorinių dirgiklių iš tiesų save pamylėjau. Anksčiau orgazmą masturbuodamasi patirdavau dirgindama jautrias vietas, ir tai neturėjo nieko bendra su meile sau.
O dabar aš nekantrauju perteikti savo mylimam vyrui, koks nuostabus, jautrus ir seksualus yra mano kūnas. Aš esu tikra, kad kantriai ir su meile mes išmoksime patirti devintojo dangaus palaimą kartu.
Miela drauge, kuri neturi kam, arba bijo pasipasakoti, šis laiškas – Tau.
Atrasdama vis naujus kelius, būdus ir prasmę mylėti save, noriu Tau palinkėti visuomet džiaugtis mažais moteriškais nuostabiais pojūčiais, kurių tiek daug galima aptikti mūsų kasdienybėje – nuo šiltų vaikelio rankyčių apsikabinimo iki nuostabiai kvepiančio mūsų širdimi ir rankomis pagaminto patiekalo...
Ir tuo pat metu linkiu niekuomet nesitenkinti tais mažais džiaugsmais, o nuolat mokytis patirti vis naują savojo moteriškumo pusę ir galimybes mylėti save! Tai be galo svarbu.
Ir, kad nepasirodytų egoistiška, pridursiu, kad tai svarbu ne tik Tau pačiai, bet ir Tave supantiems brangiausiems ir artimiausiems žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
