Visiems gerai, taika ir ramybė. Kavinės verslui gerai. Tačiau kavinė turi abu klientus: vienas mėgaujasi, pūsdamas dūmus, kitas nesipriešina per prievartą uostydamas tuos dūmus, mat priešintis neleidžia įstatymas ir tolerancija, „pakentėjimas“ taip sakant.
Prisiminiau ta proga vaiko atsakymą mamai, kuri vaikui siūlė: „Palauk, dabar pakentėk, paskui eisi maudytis.“ Tas sustojo kaip įkastas, sutriko, giliai susimąstė, kiek leido jo amžius ir pareiškė: „Nenoriu kentėti, noriu maudytis“. Mat vaikas nesuprato pasiūlymo logikos, vietoj maudymosi pasinaudoti kentėjimu. Taigi, dėl to kentėjimo, pakentėjimo. Aš irgi, kaip tas vaikas nesuprantu...
Ta proga, beuostant dūmus kyla minčių, nes kai kenti, skaidrėja mąstymas. Tad noriu jomis ir pasidalinti. Elementari logika diktuoja, kad priklausomybė nuo narkotinių medžiagų esančių tabake yra akivaizdi asmens ir visuomenės yda, o tos ydos nebuvimas yra sveikintinas ir siektinas. Tai kodėl norintieji kvėpuoti nenuodingu oru turi pakentėti? Štai ir pasiūlymas.
Įsivaizduokim, atsiranda ir apie tai viešai pasiskelbia kavinė, kurios terasoje galėsi būti garantuotas, kad neteks uostyti tabako dūmų smarvės. Nerūkoma! Taip, nerūkoma. Oho, tai bent...
Visų pirma ta kavinė praras -niolika rūkalių, bet „apturės“ visus nerūkančius.
Tą pirmo precedento atsiradimą galėtų paspartinti dienraščiai, pavyzdžiui tą kavinę metus reklamuodami nemokamai, o tarkim šiai minčiai pritariantis kino teatras, ar sporto klubas paaukotų tos kavinės padavėjams kelis bilietus ar kvietimus. Kavinė taptų geidžiama dirbti ir t.t.
Pratęskime patys, čia tik fantazijos, verslo kombinacijų ir rinkodaros reikalas. Laisvė rinktis. Teisė nedalyvauti nikotininėje kolektyvinėje eutanazijoje. Padėkime atsirasti tos laisvės daigams.