Vasarą pinigų trūkumas mane atvedė į pajūrį. Kadangi buvau turėjusi bėdų su sveikata ir beveik nebendravau su aplinkiniais, mano geriausias draugas buvo internetinė pažinčių svetainė, kurioje susipažinau su klaipėdiečiu, kuris vadino save Mažyliu.
Mažylis, sužinojęs apie mano planus vykti užsidirbti į pajūrį, užsimojo padėti – dvi dienas galėčiau pas jį pagyventi, kol susirasiu darbą ir apsistosiu.
Sutarėm, kad jis mane 22 val. pasiims stotyje, nes turėjo daug darbų. Kai atvažiavau, nieko neradau, buvo tuščia, o aš turėjau stovėti ir laukti.
Galiausiai jis atvažiavo, ir pamačiau tokį vaizdelį: automobilyje sėdi plikas marozas. Ir ne vienas – su draugu. Jis vairavo baltą BMW išdaužtu galiniu durelių stiklu, trenkė garsi popmuzika. Vaizdas tikrai gerai nenuteikė, bet jau neturėjau iš ko rinktis – buvo naktis, nežinojau, kur daugiau eiti – miesto nepažįstu, o nešulys sunkus.
Įsėdus į BMW, vėjas pūtė kiaurai, bet tai tik pradžia. Nujausdama pavojų, susirašinėjau su drauge, kuriai vis raportuodavau esamą situaciją. O mes vis stoviniavom su kuo nors pabendrauti.
Pirma susitikome su vyresnio amžiaus moterimi, su ja jie kažkokio namo verandoje praleido apie valandą. Aš nelipau iš mašinos, nes buvau per daug pavargusi po 4 valandas trukusios kelionės autobusu.
Paskui mane nusivežė po kažkokiu tiltu, kur buvo susirinkusi vyrų kompanija. Naktis, nepažįstamas miestas, nepažįstami žmonės, alkoholis, daug keiksmažodžių. Lyg to būtų maža, man neleido pasilikti mašinoj – esą ten bus nesaugu. Vienas iš jų išsitraukė įmantrų medžioklinį peilį – pasirodyti, ką turi.
Galiausiai nubėgau prie mašinos, apsimetusi, kad noriu į tualetą – vienintelė proga nusiųsti draugei mašinos numerius, jei netyčia man kas nors atsitiktų.
Paskui mes atvažiavome į miesto vidurį – reikėjo taisyti jo draugui mopedą. Buvo susirinkę daug vaikinų – maždaug apie 20. Ačiū Dievui, tas Mažylis neleido prie manęs niekam lįsti. Pagaliau išvažiavome.
Tada mane nusivežė į prabangią sodybą, kuri buvo kažkur laukuose – aš net neįsivaizdavau, kur mes esame. Jis man pasakė, kad nieko nebūna už dyką, ir paklausė, ar miegosiu name su juo, ar pirtyje viena. Pridūrė, kad name yra patalynė ir ten nesušalsiu, o pirtyje – jų nėra. Pasirinkau geriau šalti, bet ne miegoti su juo.
Atsigulusi pirtyje ir susirašinėdama su drauge, nusprendžiau, kad reiktų bėgti, kai tik prašvis. Gerai, kad GPS turėjau telefone. Jis nurodė, kad iki Palangos – tik 6 kilometrai.
4 valandą ryto sprukau iš tos pirties. Nors buvo tirštas rūkas, kad matėsi tik du metrai į priekį, netrukus išgirdau automobilių ūžimą. Tuomet pasijutau tokia laisva ir gyvybinga – ėjau laukais ir uodžiau gaivų ryto kvapą.
Netrukus pasiekiau autostradą. Jau beeinant ja, sustojo taksistas, kuris pasisiūlė nemokamai pavežėt iki kelionės tikslo. Paklausė, ką veikiu tokiu metu, tokioje vietoje. Atsakiau, kad pabėgau. Jis sakė, kad taip ir suprato, todėl ir sustojo padėti.
Paskui vietiniai žmonės man paaiškino, kad net ir pas taksistus sėsti į mašiną, kurie atvažiuoja ne pagal iškvietimą, yra nesaugu, nes būna atvejų, kad kai kurie užsiima žmonių prekyba.
Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai. Ypatingai, kai išgirsti, kokių baisių yra žmonių. Tada ir aš visą kelionės laiką meldžiausi, kad likčiau gyva ir sveika. Ir nuo tada mašiną sėdu tik pas pažįstamus...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
