Klaipėdoje turėjau būti lygiai 6 valandą ryte. Apie tai sužinojau tik vėlai vakare, todėl turėjau žūtbūt surasti žmogų, kuris nuvežtų mane į uostamiestį. Draugas pasiūlė vairuotojo paieškoti socialiniame tinkle „Facebook“. Radau grupę „Klaipėda-Šilutė-Klaipėda“. O čia buvo net keli skelbimai apie tai, jog ryt važiuojantieji gali pavežti keleivį. Pranešimuose taip pat nurodyti vairuotojų numeriai. Paskambinau vienam iš jų ir susitariau dėl vietos, iš kur reikės mane paiimti.
Apie 4 valandą ryto jau buvau sutartoje vietoje ir laukiau atvažiuojančios mašinos. Kelis kartus paskambinau vairuotojui ir pasitikslinau, kokios markės ir spalvos automobilis. Po poros minučių jau sėdėjau keleivio vietoje ir pajudėjau iš Šilutės.
Tiesa pasakius, galėjau nusipirkti autobuso bilietą ir į Klaipėdą atvykti vėliau, tačiau esu žmogus, mėgstantis bendravimą, todėl norėjau susipažinti su nauju žmogumi.
Bet... Kelionė buvo labai nejauki. Vairuotojas buvo itin tylus. Iš pradžių dar bandžiau užmegzti pokalbį, bet, supratęs, kad iš to nieko neišeis, nusprendžiau tiesiog patylėti.
Automobilyje įsivyravo nejauki tyla. Buvo gana keista. O kai vairuotojas staiga išsuko iš pagrindinio kelio, į galvą pradėjo lįsti įvairios mintys. Iškart paklausiau jo, kur važiuojame. Šis tik trumpai atsakė, jog turi sutvarkyti kelis reikalus. „Kokie tie reikalai?“ - pagalvojau aš...
Nieko baisaus nenutiko. Vairuotojas, privažiavęs kažkokį namą, išlipo ir nubėgo. Netrukus grįžo ir tęsėme kelionę toliau.
Į Klaipėdą atvykome prieš 6 val. Čia dar jis iš manęs pareikalavo pinigų, nors prieš tai dėl pinigų nė nesitarėme. „Velniai nematė“, - pagalvojau aš ir, sumokėjęs jam, nuskubėjau į vietą, kurioje man ir reikėjo būti tą rytą.
Ši istorija mane pamokė, jog ne visos kelionės su naujai sutiktais žmonėmis gali būti linksmos ir įdomios, tad patariu vengti tokių situacijų, kada tenka važiuoti su nepažįstamaisiais.