Kaip galima pavadinti žmones, kuriems nesvarbi kitų žmonių gyvybė ir saugumas? Ko gero, priimtiniausias viešas žodis, mano manymu, būtų šiukšlės ir atliekos. Nors minty nuskamba keletas necenzūrinių žodelių, skirtų kelių ereliams.
O mano istorija, kai supratau gyvenimo trapumą, taip pat įvyko einant per perėją. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie įžengia į perėją neapsidairę ir neįsitikinę kad gali eiti per perėją. Suprasdama, kad perėja yra kaip šalutinis kelias, kuriame tu turi praleisti pagrindiniu keliu važiuojančius automobilius.
Tąkart, matyt, buvau pati kalta, per mažai apsidairiau, lietus lijo, mintys pačios nešė prie neatliktų darbų, kaip turiu paskubėti viską suspėti, kad noriu kavos, kurią visada geriu atėjusi į darbą, kad, velnias, nenupirkau dar Kalėdų dovanėlių ir turėsiu jas pirkti paskutinę minutę, lūkuriuodama milžiniškoje eilėje, ir jausti kaip nusikaltęs šunytis, kuris nesugebėjo pasirūpinti brangiais žmonėmis iš anksto...
Ir bum! Pokšt! Kaip kulka man pro pat šoną praskriejo mašina! Atstumas psichologiškai prilygo milimetrui, techniškai buvo gal 2-3 centimentai. Automobilio greitis 50-65km/h, o gal ir daugiau. Dieve mano, pagalvojau, ką tik vos nebuvau ištaškyta!
Taip, taip, dabar pusė žmonių pagalvos: „Pati kalta, žioplė, reikia dairytis einant per gatvę“. Bet kai pagalvoji, kad perėjai vieną eismo juostą ir žengei jau į antrąją, iš tos pusės atvažiuojančios mašinos puikiai mane turėjo matyti, nes neišnirau iš niekur. Nes, kaip jau minėjau, bet dar pasikartosiu, kad visiems būtų aišku, jau buvau perėjusi vienos eismo krypties juostą. Ir, galų gale, juk ėjau per perėją. Trūko milimetro, ir, jei būčiau ėjusi sparčiau, bučiau tikrai nusviesta. Ir kabėčiau kaip koks kuolas, galva įsmeigta į asfaltą, ir lietųsi kraujo fontanas.
Tąkart, bebaigdama eiti iki stotelės, pagalvojau: „Ačiū tau, angele mano, Dieve, gyvenime, čakros, karma, ar kokie kiti šventi ar nelabai dalykai. Pasimaišiau kelių ereliui po ratais ir likau gyva ir sveika. Mano artimieji sulauks manęs per šventes grįžtančios ir galės su džiaugsmu sutikti šventes, o ne verkti prie mano lavono, ar, geriausiu atveju, valyti užpakalį vegetuojančiai daržovei.
Kas Jums darosi, žmonės?! Gal tingit paspausti stabdžio pedalą? Ar be brangios ar surūdijusios mašinos kapoto nieko nematote – nei perėjos, nei žmonių, einančių per perėją?
Aišku, vairuotojai galvos ir toliau: „Pati kalta“. Gal ir kalta, savo kaltės neneigiu. Gal man reikėjo iš namų pasiimti šluotą ir perskristi per gatvę, bučiau nesudariusi vairuotojams kliūties. Bet „soriukas“, vairuotojai, žieminės šluotos dar neįsigijau. Vaikinas mylimai savo raganaitei žadėjo po egle padėti tokią.
P.S.: Tikiuosi šią meilią žinutę skaitys vyšninio ar raudono „Chrysler'io“ vairuotojas (tik tokius faktus gebu atsiminti po patirto psichologinio šoko), kuris praskriejo pro mane kaip kulka Žirmūnų g. perėjoje. Linkiu ir tau pajusti kada nors gyvenimo trapumą ir susimąstyti, kad tavo artimieji Kalėdų proga galėjo gauti ne kalėdinę dovanėlę, o artimo žmogaus lavoną. Kokia puiki dovanėlė!
Likusiems vairuotojams patarčiau susimastyti - jei nenorit dovanų gauti savo artimųjų lavonų, sulėtinkite greitį prieš pėsčiųjų perėjas. Kai pradėsit nuo savęs - visas pasaulis pradės keistis.
Pati gavau pamoką - dairytis, o apsidairius dar kartą apsidairyti. Na ir, aišku, psichologinę žalą - mažų mažiausiai kokį mėnesį vaikščioti tik per reguliuojamas perėjas, nes patirti baimės skonį, kad vėl pajusiu keturių ratų ir toninio geležies gabalo jėgą ir joje sėdinčio besmegenio bukumą, ačiū, bet nebenoriu. Linkiu visiems saugių švenčių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
