Nežinau kaip buvo Jums, bet man, besiekiant bakalauro, nuolat buvo primenama (primindavo dėstytojai ir bendrakursiai) „Taigi čia tik bakalauras! Kai jau magistrą mokysiesi, tada tai jau reikės verstis per galvą“. Suprask, dabar čia treniruotė, niekas į tavo rašliavas didelio dėmesio nekreips, na, ką ten nekreips, tiesiog neskaitys. Tiesiog tokia buvo vieša paslaptis. Na ir praėjau aš šią „treniruotę“ gana sėkmingai, be didelių vargų ir pastangų.
Gavau progą nemokamai pratęsti jau rimtesnes – magistro studijas. Esu tikra lietuvė, žinote, duoda – imk, muša bėk. Taigi, galvoju, bandom. Ką gali žinoti, vėliau gal nebeduos.
Na, o dabar tai jau kibom į rimtąjį mokslą. Juokinga, kai pagalvoji. Skambūs pavadinimai duoti paskaitoms, o ką girdi ten nuėjęs? Girdi iš esmės lygiai tą patį, ko klauseisi pastaruosius ketverius metus per vadinamąją rimto mokslo treniruotę. Na, gal ir gerai, viskas girdėta ir žinoma, egzaminams ruoštis praktiškai ir nebereikia, plauki ramiai sava vaga ir dėl paskaitų nesuki sau galvos daugiau.
Ateis gi ta didžiojo mokslo diena kada nors. Kaip visi sakė anksčiau, magistro rašto darbas jau visai nebe juokai. Na ir atėjo tos dienos, parašiau aš tą darbą, ir žinote, rašydama vis dar negalėjau įvardinti, kuo gi tos magistro studijos tokios sunkios ir ypatingos. Reikalavimai tie patys, temos panašios, apimtis – gal 10 lapelių daugiau. Buvo taip paprasta, kad net graudu (ir ką Jūs ten veikiat, kurie verkia naktimis rašydami, nesuprantu).
Atėjo ir didžioji didžiojo mokslo diena – magistro darbų gynimai. Didžioji komedija, kitaip sakant. Per dieną ginasi 12 (!!!) žmonių, juos vertina viena komisija, žmogui skirta 30 minučių, taip pat diskusija, kuri kartais dar užsitęsia (iš viso užtrukome 7 valandas su viena pertrauka). Pristatymas, į kurį magistrantas sudėjo visą savo rimto mokslo įdirbį turi tilpti į 10 minučių, vėliau komisijos, kuri Tavo darbą mato pirmąjį kartą, klausimai ir komentarai. Pirmas klaustukas, kokie robotai komisijoje sėdi, kad sugeba objektyviai išklausyti ir įvertinti tiek žmonių per dieną? Nes man asmeniškai, po 4 pristatymo viskas pasidarė vienoda ir blanku.
Įdomių situacijų tikrai buvo. Tą dieną gynėsi 6 žmonės, kurie rašė pas vieną darbo vadovą ir 6 pas kitą. Įdomu tai, kad vienas darbo vadovas gynimuose dalyvavo, žodžiu gynė kiekvieną savo studentą prieš komisiją. O vargšai kiti 6, nes jų vadovo nebuvo, jo raštiško atsiliepimo apie darbą taip pat. Taigi oficialus pažeidimas numeris vienas.
Po penkių kalbėtojų skelbiama pietų pertrauka. Beje, čia reikia jau paminėti faktą, kad tos dienos komisiją sudaro 4 asmenys. Taigi paskelbia pertrauką ir tuo pačiu atsiprašo, nes du komisijos nariai iš keturių toliau gynimuose nebedalyvaus. Taip, galima bandyti suprasti, švenčių metas, o „Akropolyje“ dienos metu yra žymiai lengviau praeiti (nežinau, kas dar galėtų būti, nes gynimų ir komisijos darbo tvarkaraštis paskelbtas prieš mėnesį buvo).
Bet žinote, žmonės, kai kurie netgi pasiėmę paskolas, ir turintys rimtų lūkesčių ir ketinimų gauti daug naudos iš šio diplomo, tikrai labai tikisi objektyvaus vertinimo, atitinkančio jų įdėtas pastangas (kalbu turbūt ne apie save, o apie tuos, kurie iš tikrųjų ir investavo, ir tikėjosi). Taigi, po pertraukos kitus žmones vertina likę du komisijos nariai (galutinio įvertinimo objektyvumas, nuo pirmųjų apsigynusiųjų sumažėja 50%). Pažeidimas – komisiją privalo sudaryti ne mažiau 3 asmenų.
Du komisijos nariai išklausė poros žmonių, ir štai pro auditorijos duris įeina „pavaduojantis“ komisijos narys. Atsisėda ir klauso bei komentuoja likusius. Gal ir džiaugiuosi, visgi vertinimai bus objektyvesni, nesvarbu, kad naujasis komisijos narys pagarsėjęs kaip ne itin mėgstantis dalinti dešimtukus (pasakiau gana švelniai). Taigi, paskutiniai penki studentai ginasi jau prie trijų asmenų komisijos.
Gynimai baigėsi, komisija studentus išprašo už durų, kad galėtų apsitarti dėl įvertinimų. Iš paskos studentų išeina ir pavaduojantis komisijos narys, atsisveikina jis su mumis ir palinki sėkmės: „Sėkmės visiems, aš jau einu, ir taip čia per klaidą atsidūriau“. Na fainuolis koks, galvoju. Taigi, vertina visus komisija, kurią vėl sudaro du žmonės.
Apie tai, kokie įvertinimai, ir kodėl tokie vertinimai, vėlgi, būtų jau atskira istorija. Aš čia ne savo ar kitų įvertinimu atėjau pasiskųsti ar pasidžiaugti, o objektyviai įvertinti už ką gi mums ir kaip yra suteikiami tie aukštojo mokslo diplomai. Visi gynimai, beje, yra vieši, galite ir jūs ateiti ir taip pat objektyviai įvertinti.
Dar viena įdomybė – vienam komisijos nariui keturis kartus skambėjo mobilusis telefonas. Aišku dėkokime atsitiktinumams, jis suskambėdavo kas kartą tuomet, kai savo darbą prieš auditoriją pristato studentas. Žinote, kai tai jau yra rimtas mokslas – magistro studijos, tai studentų visai turbūt netrikdo pašaliniai pašnekesiai, nes jie jau pasirengę ir atsparūs visiems gyvenimo atvejams.
Taip taip, tas komisijos narys keturis kartus stojosi, keturis kartus ėjo link palto ir ieškojo kišenėje telefono ir keturis kartus atsiliepė (!!!) ir pakalbėjo. Jūs turbūt galvojate, kad išėjo už durų? Klystate, čia pat, kol studentas rodo savo iškalbos meną. Taigi, iš esmės, aš tikrai labai džiaugiuosi, kad gausiu aukštojo mokslo, ir dar ne bet kokį, o jau tikrai rimtą – magistro – diplomą.
Tikrai iš anksto atsiprašau tų, kurie į mokslą turėjo kitą požiūrį, kurie nesusidūrė ir netikės tokia situacija, bet tokia buvo mano realybė. O su mano realybe atėjo ir mano požiūris, kad mieli tėveliai, seneliai, darbdaviai, studentai ir kiti, ar tikrai norite, kad jūsų dukrelė, anūkas ar vadybininkas gautų tokį diplomą?
Ar jis Jums atneš naudos ar ką nors pakeis? Galų gale ir patys studentai, kurie investuojate į savo mokslus po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių – rinkitės atsakingai. Ir, sumažinkite savo lūkesčius, geriau likti nustebusiam, nei nieko nepešusiam.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
