Apie patirtas patyčias mokykloje ilgai išsitarti kam nors bijojau. Tai buvo didžiausia gėda. Ir vis suveikdavo: „Pati kalta“. Kalta tai kalta. Bet laimei, mano aplinkoje pasitaikė Mokytojas, kuris suvaldė klasę.
Apie visas „kaltes“ nuo pradžių.
Viskas buvo gerai, kol nereikėjo eiti į devintą klasę. Ne, aš neišėjau į kitą mokyklą. Mano problemos gyveno, pasirodo, visai čia pat. Tiesiog baigus aštuonias klases, vieną klasę išardė ir joje buvusius mokinius išmėtė po likusias tris. Taigi devintųjų mokykloje dabar buvo trys, ne be keturios klasės. Ir pas mus rugsėjo pirmą atėjo gal penki, gal šeši nauji veidai. Keli iš jų man tapo lemtingi.
Kadangi mokiausi ne „A“ klasėje, tai, žinoma, pas mus atkėlė rinktinius durnelius, kurių semestro vidurkis būdavo iki ketverto. Trys iš jų mokėsi pagal palengvintą programą. Bet tik vienas turėjo elgesio problemų. Jis buvo hiperemocingas, nesivaldantis, agresyvus. Nenoriu kalbėti iš aukos pozicijų. Tiesiog faktas tas, kad į mūsų klasę atkėlė kelis atsilikėlius. Demokratija.
Lietuvių kalbos mokytoja „žvengė“ su visais
Iki tol iš manęs niekas niekada nebuvo tyčiojęsis. Aišku, apsižodžiuodavome kaip ir visi vaikai klasėse, tačiau greitai susitaikydavome.
Tad laukdama prie mokytojos stalo, kol ji pažiūrės namų darbus, nė negalvojau apie naujokus. Bet vienas iš jų prikibo prie manęs. Atsikirtau taip, kad sukėliau klasėje juoko bangą.
Antrąsyk situacija pasikartojo per pamoką. Jis, matyt, laikęs nuoskaudą, vėl kažką leptelėjo, aš, aišku, kirtau atgal. Žinot, tie vaikiški: „Tu toks, o tu - anoks“. Labai ir nesureikšminau. Maža, kas ką gali pasakyti.
Tačiau kartą grįžau po pietų pertraukos į pamoką, o ten radau savo kuprinę sutryptą ir apspjaudytą. Kitąsyk radau savo sportinę aprangą sukištą į šiukšlinę po kriaukle. O darsyk per lietuvių kalbos pamoką mane išvadino šlykščiausiais žodžiais, o mokytoja su visa klase juokėsi.
Dabar stop. Tąsyk jaučiausi įskaudinta ne todėl, kad klasė juokiasi, nes klasė juokdavosi iš visko ir visada. Tačiau mokytojos reakcija man surišo rankas. Mokytoja žvengė ir nereagavo.
Ir tai nebuvo koks pokštininkas kolegės sūnelis ar iš mokyklos administracijos, tai buvo tiesiog asocialios šeimos vaikas. Jo tėvai – alkoholikai. Nelabai jis ką ir matęs be smurto, matyt.
Jo patyčios vis aštrėjo. Aišku, ne vienuolė buvau ir aš. Žodžiais kartais atsikirsdavau. Bet pirmą kartą supratau, kad jei leisi vienam užlipti ant galvos, ant jos sulips visi, kas netingi.
Ir pradėjo. Net tie, kurie buvo klasės tyleniai. Ir tie, su kuriais neturėjau anksčiau jokių sąlyčio taškų. Ir tie, kurie norėjo iškilti klasės kietuolio akyse. Kietuolis ne jis buvo, o kitas labai smarkus berniokas.
Beje, klasės kietuolis niekada nesityčiojo iš manęs. Bet kitų irgi nestabdė.
Atėjo tokia diena, kai pradėjau bijoti eiti į lietuvių kalbos pamokas. Nes ten dažniausiai kildavo patyčių banga. Vienąkart net įsidrąsino apstumdyti. Per pamoką. Mokytoja apsimetė, kad nemato.
Kam nors pasakoti nemačiau prasmės. Juk mokytoja mato, žino. Įsivaizdavau, kad ji jaus pareigą ką nors daryti. Įsivaizdavau, kad jei mokykloje mokytoja yra bejėgė keisti padėtį, tai aš – tuo labiau.
Mama: „Jei gavai, buvo už ką“
Kartą per kūno kultūros pamoką man smogė į veidą. Taip „netyčia“. Kodėl? Nu šiaip. Ar reikia priežasties tyčiotis, kai įsivažiuoja? Teisybės dėlei pasakysiu, kad nešioju akinius. Kaip aš tada verkiau! O mamai bijojau pasakyti, žinodama jos požiūrį: „Jei gavai, buvo už ką“.
Dabar, jau suaugusi moteris, suprantu už ką gavau. Bet taip pat suprantu, kad meilės neįmuši į akį. Mano mama užsispyrė, kad apmokėtų akinių išlaidas tas, kuris juos sudaužė. Tai dar labiau mane supriešino su besityčiojančiais.
Kulminacija įvyko vieną dieną. Mano kulminacija. Eilinį sykį man trinktelėjo. Jis, beje, per visas pamokas sėdėjo man už nugaros, išskyrus matematiką. O aš neeilinį kartą atsistojau ir taip smogiau jam stora istorijos knyga, kad užsivertė su visa kėde. Ir jį berniokiškai suspardžiau. Gavau ir pati, aišku. Bet dėl to manyje tik padaugėjo agresijos ir noro duoti atgal.
Muštynės buvo trumpos, nes prasidėjo pamoka. Ir man mestelėjo ant suolo raštelį, kad užmuš mane, kad nebegyvensiu ir t.t. Skamba juokingai tokie grasinimai? O man neskambėjo. Žinojau, kad tas kvailelis neskiria, kad aš ne kompiuterinio žaidimo herojė ir šešių gyvenimų neturiu.
Atoveiksmis sekė per matematiką. Jis parodė oho kokią drąsą. Per pamoką paėmė kaktusų pilną vazoną ir mestelėjo man į galvą. Laimei, nukrito šalia. Sudužo. Pasklido šukės. O matematikas pasiuto. Ne dėl vazono. Dėl manęs. Aš dar nebuvau girdėjusi šitaip staugiančio šiaip jau ramaus ir su humoro jausmu matematiko. Jis rėkė nesavu balsu. Gūžiausi ir aš.
Matematikas iškvietė visą mokyklos vadovybę į klasę. Mokyklos direktorius klausė: „Kuris?“ Aišku, tylėjo drąsuolis. Tada aš verkdama pasakiau, kad niekas neišdrįs jo paskųsti, nes bijos to paties, kas atsitiko man. Mokyklos direktorius mane išsivedė iš klasės.
Liepė išsirinkti skaičių
Kalbėjomės labai ilgai. Papasakojau apie viską, išskyrus, lietuvių mokytoją. Atsimenu, kad tuomet galvojau, jog nebėra kur trauktis. Tuomet, įsivaizduokit, tikėjau, kad mane užmuš. Tikrai. Ir ta lietuvių mokytoja man buvo mažiausiai svarbi visoje patyčių istorijoje.
Direktorius leido man rinktis skaičių iki 150. Nesakė, kas bus. Paprašiau 111. Ir mano drąsuolis darė 111 atsispaudimų, kol mokyklos direktorius jam pasakojo, kas gali grėsti už tokį elgesį. Galiausiai drąsuolis graudžiai verkė. Ir tikrai ne moralas jo jautrią širdį palietė, o pyktis dėl bejėgiškumo. Nepaklusti jis bijojo.
O aš rašiau pareiškimus. Trys pareiškimai būtų grėsę lėkimu iš mokyklos ar perkėlimu į kitą, nepamenu. Paprašiau, kad leistų parašyti iškart du, kad trečio jis nenorėtų. Leido. Jaučiausi saugesnė.
Dabar galvoju, kad direktorius elgėsi pagal visus žmogiškumo reglamentus. Psichologai, tikiu, nulinčiuotų. Vaikų teisės – irgi. Bet mano skriaudėjas išklausė labai ilgą moralą darydamas atsispaudimus.
Tąsyk aš pamačiau, kad patyčias suvaldo didesnė jėga. Smurtautojai bijo griežto tono, vyresnių. Patyčios yra smurtas, o su smurtautojais turbūt reikia kalbėti jų kalba. Direktorius, mano manymu, buvo labai gudrus: kalbėjosi per fizinę jėgą. Neturi, kur energijos dėti? Daryk atsispaudimus! Daryk tol, kol jokių kitų minčių, išskyrus, skaudančius raumenis, nebeliks. Šiandien aš manau, kad tai buvo net labai teisinga.
Beje, po viso šito į mokyklą atlėkė jo mamytė. Ir, pasirodo, dėl visko kalta buvau aš, nes: „Sūnelis mano vaikutis geras, indukus suplauna, mamytę myli, jam sunkiai sekasi moksliukai ir šiaip geras, nors prie širdies dėk...“ Matyt, prie širdies jis dėjosi ir tą pirmoką, kurį kratė dėl jo turimo lito bandelei. Mačiau, gėda man, bet nedrįsau kažkam pasakyti. Juk ką aš galėjau, pati mušama?
Tąsyk niekaip nesupratau, kodėl „pati kalta“. Kalta, jeigu giniesi? Kalta, jeigu nori kažkas tave mušti? Kalta, jeigu kažkas yra blogos nuotaikos po kontrolinio? Ne, šiandien taip nemanau. Bet daug man reikėjo praeiti. Tikrai ilgai jaučiau kaltę ir gėdą, kad mane, dešimtokę, spardė berniokas.
Patyčios liovėsi ir mergina atsigavo
Apie patirtą fizinį smurtą, kaip didžiausią savo paslaptį, papasakojau savo vyrui po kelerių metų. Tiesiog taip sutapo, kad prie prekybcentrio sutikau buvusį skriaudėją ir jis pribėgo, apsikabino, pabučiavo ir paklausė kaip sekasi. Nestovėjau kaip pagalys. Bet į dideles draugystes nesileidau. Po to prekybcentryje ilgai tylėjau, prisikroviau šokolado daug. O vyrui lyg tarp kitko paklausus, kas ten toks buvo, pasakiau, kad vienoje klasėje mokėmės nuo devintos iki vienuoliktos, o paskui mane iškėlė į A.
Nelabai, sakiau, jį ir tepamenu. O paklausus, kodėl tada šitaip draugiškai jis su manim, jei aš jo nė nepamenu, atsakiau, kad nežinau. Nes tikrai nežinau. Gal Anglija jį pataisė? O gal sutiko panašių į save žmonių gyvenime? O gal nutarė, kad mirus motinai, iš tikrųjų būti tokiu, kokiu ji norėjo jį matyt?
O jei rūpi kaip baigėsi „santykiai“ po direktoriaus kabineto, tai paprastai. Dar pusmetį žvairakiavo, ką nors šnypšdavo, bet, mano laimei, nebesimušė. Įsismarkavus su žodžiais, primindavau, kad rašysiu trečią pareiškimą ir bus po visų jo mokslų. Mokytis, matyt, labai norėjo, nelabai suprato, kad neturiu realiai tokios teisės jo išmesti iš mokyklos, bet aš pagavau, kad jo tikėjimas tapo mano ginklu.
Vienuoliktoje klasėje prasidėjo profiliuotas mokymas. Tada tai širdis atsigavo. Per tuos du metus ne tik širdis aprimo, bet ir pradėjau rengti mokyklos šventes. Tapau aktyvi. Ir kai dvyliktoje klasėje paskutinę dieną prieš Kalėdas mokyklos koridoriuose mano skriaudėjas uždainavo man Merūno „O gražuole....“, jau man neberūpėjo, ar čia patyčios, ar – ne. Pasijuokiau skubėdama į pamoką.
Vakare, per kalėdinį karnavalą, kai stovėjau prie pulto, pribėgo ir jis. Žinodama, koks neprognozuojamas, pasakiau, kad man trukdo dirbti. Kaip didžiausia pasipūtėlė. Atsimenu, kaip klausiau iš paralelinės šaunaus bernioko, kurias kalėdines dainas paleisti, stebėjau ar viskas pagal scenarijų, reikėjo ruoštis lipti į sceną pakalbėti kažką... O mano skriaudėjas salės kampe šnarino treningus, glostė savo tris juosteles.
Esu dėkinga matematikui ir direktoriui. Jie tada man parodė, kas yra jėga ir vyriškumas. Tarp vaikų, mano manymu, stipresniais turėtų būti mokytojai. Juk vaikai, kaip bebūtų, yra vaikai. Supratau, kad patyčioms reikia kirsti per šaknis. Patyčias sustabdo tikrai ne glostymas ir perekšlės mamos, kurios sūnaitėlius gina principu „Akis už akį“. Neatglostysi durnelio iki protingo. Nė su geriausiais norais.
Beje, aš dar nebuvau įspūdingiausias patyčių objektas. Buvo dar viena mergina. Įsivaizduokit, jai pasilenkus pasiimti knygų iš kuprinės, spyrė galvon. Batu. Ir visa klasė žvengė. Kitądien atlėkė jos tėvas ir pratrūko klasėje, sakė, kad užmušiąs ir t.t. Visi tuomet laikėm durneliu jos tėvą, nors durneliai buvom mes, nes galvojom, kad spardyti galvą yra norma, nes gi „visi taip daro, o ir šiaip pati kalta, ko čia ima knygas, kai jis eina“.
Ką noriu pasakyti? Vaikų mąstymas yra aplinkos atspindys. Laimei, po mokyklos papuoliau į kitokią aplinką ir supratau, kad tokie dalykai nėra norma. O tąsyk bijojau būti „stukačium“, kad negaučiau kailin ir vaikiškai, kokia gėda, džiaugiausi, kad akimirksniui smurtautojo dėmesys nukrypo nuo manęs. Kokia gėda...
Kur tuomet buvo mokyklos direktorius? Ne tas buvo. Buvo popierinis vėpla: „Tai, vaikučiai, kad negražu taip daryt!”.
Neįsivaizduoju, kokia popierinė prevencinė patyčių programa sustabdytų smurtą mokyklose... Jam stabdyti reikia aiškių visuomenės normų. Ir mokyklos bendruomenės neturėtų bijoti kalbėti apie problemas mokyklose. Nežinau, kokių finansavimų turbūt jos netenka, kad direktoriai (tikrai ne vienas atvejis skaitytas spaudoje) šitaip purtosi ir teigia, kad „jokių problemų nėra“, nes problemų tikrai yra.
Man tai pasisekė, o kitiems gali ir nepasisekti. Panašu, kad ir nepasiseka, jei toks dalykas kaip paauglių savižudybės egzistuoja.
Prisipažinsiu, vis dar velniškai bijau apie tai kalbėti, rašyti. Bijau dėl žmonių, kurie sustabdė patyčias. Bijau, kad 111 atsispaudimų kabinete nebuvo humaniška ir tetutės iš vaikų teisių aikčios, kaip gi jautėsi tas vargšas berniukas. Gerai jautėsi, tikrai turėjo laiko pagalvoti apie gyvenimą, beje, visų ir nepadarė. Pasirodo, daryti atsispaudimus yra sudėtingiau negu mušti mergaitę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
