Šios trys nepilnametės įbaugino ne tik skyriuje besigydančius kitus vaikus, bet ir personalą, kurio pastangos suvaldyti paaugles – beviltiškos.
Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja Sigutė Stanaitienė buvo nekalbi.
Aišku, kad toms merginoms reikia specialistų pagalbos, kaip ir bet kuriam kitam vaikui, patyrusiam krizę, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, artimo žmogaus netekties, problemų mokykloje. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius ir teikia tokią pagalbą vaikams, turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų, patyrusiems įvairiausių krizinių išgyvenimų.
Pasipiktino vadovės elgesiu
Santariškių klinikų Vaikų ligoninės atstovė teigė esanti pasipiktinusi „Mamų unijos“ vadovės E. Mėlinauskienės elgesiu. Mat ji vienoje televizijoje papasakojo apie visą tą, jos nuomone, siaubą.
„Ji sukėlė tikrą skandalą papasakodama apie tas mergaites, nors iš tikrųjų Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje būna visokių dalykų – ir emocijų, ir agresijos, – pasakojo atstovė. – Tokia yra to skyriaus specifika. Todėl negalima pasakoti apie šitas mergaites, esančias Vaikų ligoninėje. Reikia kalbėti apie švietimo sistemos bėdas, o ne apie tai, kaip šitame skyriuje joms teikiama psichologo pagalba. Vaikų globos namai, įstatyminiai šitų mergaičių globėjai, galėtų E. Mėlinauskienę paduoti į teismą, nes ji atskleidė pacientų duomenis, papasakojo, priliejo emocijų. Negalima šitaip kalbėti, nes tos mergaitės – ligonės ir šiuo metu yra ligoninėje.
E. Mėlinauskienė nederamai pasielgė – nereikia ligoninės personalo nei ginti, nei leisti jam gintis – mes turime pacientus ir juos gydome. Kai reikia, teikiame jiems pagalbą neatskleisdami duomenų apie juos – net apie jų buvimo vietą nedera kalbėti. Ji, tarsi būdama gynėja, padarė baisią meškos paslaugą. Jei tos mergaitės turėtų tėvus, ji jau būtų paduota į teismą“.
Ligoninės atstovė sakė, kad žurnalistai turėtų kalbinti ne „Mamų unijos“ vadovę, o švietimo ir mokslo ministrą – tegul jis kalba apie Švėkšną, kodėl ten yra tokia problema. Juk problema yra švietimo sistemoje, o ne todėl, kad Vaikų ligoninė teikia paslaugas vaikams, patyrusiems krizę.
„Televizijos laidoje bandyta kalbėti ne apie problemą, o pasakota, kaip tos mergaitės elgiasi ligoninėje, – piktinosi moteris. – Jos patyrė krizę, gali elgtis taip, kaip joms galvoje sukasi. Mergaitės patyrė prievartą, medikai apie tai net negali viešai kalbėti. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius yra tokia vieta, kur pakliūva vaikai, patyrę kokių nors sunkių išgyvenimų, ir kur jiems suteikiama psichiatro pagalbą. O kai jų būklė pagerėja, išleidžiami į namus. Taip bus ir su tomis mergaitėmis – jos iškeliaus atgal į savo globos namus. Tik problema yra tokia, ar globos namai jas vėl išsiųs į Švėkšną ir tada jos vėl ten patirs tą patį. Švietimo sistema turėtų pasakyti, kaip ji išspręs tą problemą, kad mergaitės vėl nepakliūtų į tą pačią aplinką. Ligoninė negali atsakyti į šį klausimą. Nors jų pavardės ir nebuvo paviešintos, bet pasakyta, kad jos yra Švėkšnos mergaitės, ir jos jau matė tuos reportažus..
D. Pūras: „Nėra normalios sistemos“
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas, Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Vaiko raidos centro psichiatras konsultantas, profesorius Dainius Pūras kalbėjo panašiai – tai esanti ne tų mergaičių, o trijų ministerijų nesusikalbėjimo problema.
„Tai yra sudėtinga situacija – personalui sunku dirbti tame skyriuje, – pasakojo D. Pūras. -O kur tokiais atvejais vaikai turi patekti? Tikiuosi, kad dabar valstybė po truputį pradeda suvokti, jog pas mus viskas yra aukštyn kojomis, kad nėra normalios sistemos. Ir tada vieni kitus kaltina.
Klausimas – kur tuos „nepatogius“ vaikus reikėtų padėti? Sugalvojo tas mergaites atvežti į Vaiko raidos centrą, bet kad iš esmės būtų sprendžiama problema – kad būtų nors užuomazga vaikų psichikos ir elgesio sutrikimus gydyti taip, kaip reikia, kaip mes seniai siūlome. Deja, valdžia ryžtingų sprendimų nedaro.
Mes girdime tik pasekmes – šiandien skamba Seimo kontrolierių paskelbtas naujas skandalas dėl socializacijos centrų, kad ir ten yra blogai. Bet kalbama vis apie pasekmes tos ydingos sistemos, paveldėtos prieš ketvirtį amžiaus ir likusios tokios „skylėtos“. Ir tie vaikai kenčia. Dabar atrodo, kad tos mergaitės kaltos, ir kitiems vaikams blogai.
Svarbiausia, kaip tokiems vaikams padėti, kad nebūtų tokių elgesio sutrikimų. Yra tokių siūlymų, bet jie yra susiję su esminiu sistemos pakeitimu, o Lietuvoje niekas nenori keisti tos sistemos. Kiekvieną kartą ta sistema dangstoma, įvyksta skandalas, po kurio laiko jis aptyla, ir vėl viskas grįžta į savo vietas. Man su tokiais dalykais tenka susidurti dažnai – aš siūlau sistemos permainas, tačiau kažkam tai nepatinka“.
Psichiatro D. Pūro teigimu, trys ministerijos – Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo – turi imtis daryti labai rimtas, o ne kosmetines permainas. Tačiau šioms ministerijos atrodo, kad jos turi žymiai rimtesnių problemų nei šita.
„Ministerijose kalbama: „Na, ką čia tokie vaikai, jie jau beveik nurašyti“, – piktinosi D. Pūras. – Svarbus turėtų būti visų trijų ministerijų vaidmuo, nes vaikų ugdymo įstaigos priklauso tai vienai, tai kitai. Kodėl nuo sovietinių laikų kuri nors įstaiga priklauso kokiai sistemai, aš nežinau, to niekas logiškai nepaaiškins.
Švėkšnos specialiojo ugdymo centras priklauso Šilutės rajono savivaldybei, nuo anų laikų yra žaidžiamas žaidimas, jog tai yra mokykla. Ten vaikai atvežami mokytis, tai kur čia logika? Kodėl nevadinti daiktų tikrais vardais. Jie ten atvežami gyventi, ten apgyvendinami dėl to, kad turi rimtų elgesio ir emocinių problemų. Kiekvienas vaikas, aišku, ir mokytis turi ten, kur jis gyvena.
Kodėl sovietmečiu tokia įstaiga buvo pavadinta mokykla, aš galiu pasakyti. Todėl, kad sovietinė sistema tai slėpė nuo pasaulio ir sakė, kad mes neturime jokių socialinių problemų, mes jas seniai išsprendėme. O iš tikrųjų tai nėra mokykla, o toks internatas, į kurį vaikai suvežami iš visos Lietuvos. Jie supranta vienareikšmiškai – už bausmę juos į Švėkšną suvežė. Sovietiniais laikais ji buvo vadinama dar gražiau – sanatorine miško mokykla.
Kaip gražu – miškas, romantika... Ta demagogija ir tęsiasi, ką ten ugdo? Iš visos Lietuvos į Švėkšną suvežami „nepatogūs“ vaikai, ir tai yra labai neefektyvu. Aš pykstu, kai kaltinami ten dirbantys žmonės. Jie dirba taip, kaip gali, kai vienoje vietoje yra aštuoniasdešimt „sunkių“ vaikų. Normaliose valstybėse nėra įstaigų, kur vienoje vietoje būtų tiek vaikų – iš karto aišku, kad su jais nebus įmanoma susitvarkyti“.
Dar D. Pūras stebėjosi, kad visi vaikų globos namai stengiasi atsikratyti „sunkių“ vaikų, ir sukrunta visi tik tada, kai įvyksta kokia nors tragedija ar skandalas. Bet dar nė karto nebuvo padaryta esminių išvadų, kad pati sistema yra ydinga.
„Kai visi pašneka, tai jau yra simptomai, pasekmės, kurie kaip nors nuslopinamos, o tikro sistemos gydymo nenorima pradėti. Visi esame nevykusios sistemos įkaitai – ir Švėkšnos specialaus ugdymo centro darbuotojai, ir tie vaikai, ir mes čia, Vilniuje. Tiesiog nežinau, ar politikai ir valdininkai suvokia, kad čia yra rimta problema. Reikia kitaip prižiūrėti ir ugdyti tokius vaikus, nes tų tragedijų yra vis daugiau – ir savižudybių, ir visokių žiaurių patyčių jau buvo dar tik prasidėjus šiems metams. Tai yra abejingumo šiai problemai simptomai“, – teigė profesorius D. Pūras.