O ką šie praėję metai davė kiekvienam iš mūsų? Asmeniškai, man jie davė labai daug ir dėl to nuoširdžiai turiu būti dėkingas Rusijos prezidentui.
Daugiau nei prieš metus buvau lygiai toks kaip ir visi jauno amžiaus darbuotojai – keldavausi į darbą, gurkšnodamas kavą atlikdavau dienos darbus, o grįžęs po darbų laiką leisdavau su draugais ir šeima.
Visa tai buvo iki tada, kai Rusija okupavo Krymą. Tai buvo tikras šaltas dušas daugeliui. Rusijos prezidentas aiškiai leido suprasti, jog nuo šiol niekas nėra saugus.
Visą laiką džiaugiausi, kad gyvename nuostabioje šalyje – čia nėra nei žemės drebėjimų, nei cunamių, nei viską šluojančių uraganų, tačiau, pasirodo, turim visiškai neprognozuojamą kaimynę – Rusiją – kuri, jeigu ko reikia, neklausia, o tiesiog pasiima. Kaip kad pasiėmė Krymą.
Ar, pavyzdžiui, nesumąstys pasiimti Klaipėdos krašto? Aš nesu tuo tikras, jau nebe.
Gamtos dėsniai byloja, jog išlieka tik stipriausi. Tai reiškia, kad geriausiai pasirengę, daugiausiai įgūdžių turintys asmenys turi daugiau šansų išgyventi.
Daugelis kritikų rėkte rėkia: atskris lėktuvas, numes jums kokią „bombikę“ ir po tos Lietuvėlės. Na, jeigu atskris ir numes, tada visiems be išimties bus „šakės“. Jokie pasirengimai ar žinios nepadės.
O kas bus, jeigu neatskris? Jeigu eis tokiu keliu kaip Ukrainoje? Ar tie, kurie visą laiką svajojo apie „bombikes“, mokės apsisaugoti nuo kylančių pavojų? Ar žinos kaip elgtis ekstremaliose situacijose? Vargu.
Kiti klausia – už ką jūs eisit kovot? Ar už tą praskolintą, išvogtą, emigravusią „valdžiažmogių“ Lietuvą? Nežinau, kokioje paralelinėje Lietuvoje jie gyvena, bet eisiu ginti pirmiausia savo šeimos, savo gerbūvio, teisės pasenti kalbant lietuviškai ir galimybės didžiuotis, jog esu lietuvis.
Tauta emigravusi? Susiskaldžiusi? Jeigu krepšinio varžybos sugeba suvienyti visą Tautą, net neabejoju, kad agresijos atveju būsime vieningi kaip kumštis!
Bet, visų pirma, reikia ne garsiai rėkti, ką turi daryti kiti, o tyliai pradėt keistis nuo savęs.
Po Krymo okupacijos supratau, kad nereikia laukti kaip kokiai ramiai avelei vidury laukų, kada atlėks vilkas iš miško ir tave papjaus – reikia užsiauginti dantis, kad galėtum pasipriešinti.
Niekada nebuvau supermenas sporto salėj, niekada neturėjau reikalų su ginklais, netarnavau kariuomenėje ir, apskritai, visa ši sritis man buvo svetima.
Pirmas dalykas, kurį padariau, tai gavau leidimą ginklui. Buvo palankios aplinkybės, pabandžiau, patiko praktinis šaudymas ir supratau, jog vyras turi mokėti naudotis ginklu. Nebūtina jo įsigyti, nešiotis po miestą ir ieškot kur „pritaikyti" turimas žinias bei įgūdžius. Užtenka žinot pagrindinius saugaus elgesio, veikimo ir šaudymo principus.
Tada baigiau kelių paskaitų pirmosios pagalbos kursus. Ne tuos, kur mokina tik 112 telefone surinkti. Kas nori, randa arba susiorganizuoja išplėstinius kursus.
Tada pasidariau ilgai negendančių produktų, kitų būtiniausių daiktų sąrašą.
Apdraudžiau save, savo šeimos narius, turtą. Sudėjau visus svarbius dokumentus į vieną vietą.
Pradėjau sveikiau maitintis ir sportuot. Pradėjau daugiau bendrauti su draugais temomis „o kas, jeigu?“.
Užsirašiau į Šaulius. Pagaliau perlipau tą psichologinį barjerą, kad jeigu užpuolikas kėsinsis į
mano šeimą, esu pasiruošęs atimti kito žmogaus gyvybę bei paaukoti savąją.
Ir už visus šiuos teigiamus pasikeitimus turiu dėkoti Rusijos prezidentui. Jo grobuoniškos politikos dėka tapau stipresnis, tvirtesnis psichologiškai, geriau pasiruošęs ekstremalioms situacijoms, mokantis suteikti pirmąją pagalbą, pilietiškas bei kuo toliau, tuo geriau šaudantis.
Tad, manau, verta kiekvienam sau užduoti šiuos klausimus: ar turėsiu pakankamai įgūdžių išgyventi agresijos atveju? Ar žinosiu kaip apsaugoti savo šeimą, draugus, artimus? Ar mokėsiu apsiginti ne nuo tanko, o nuo kriminalinių elementų, kurie kaip piktžolės veši tokių situacijų metu? Ar mokėsiu suteikti pirmąją pagalbą? Ar turėsiu maisto atsargų, kitų būtiniausių daiktų? Ar žinosiu, kokiu keliu atsitraukti iš bombarduojamo miesto?
Net jeigu į visus šiuos klausimus yra tik vienas atsakymas – emigruosiu, ar vis dar galioja jūsų pasas?! Viso šito reikia ne tam, kad herojiškai žūtum už Tėvynę, o tam, kad sugebėtum išlikti gyvas.