2012 metų vasarą pajutau skausmą žandikaulyje, jame buvo mažas guzelis. Skausmas tai atsirasdavo, tai vėl dingdavo. Po kelių mėnesių man nepakenčiamai pradėjo skaudėti kairę lūpos pusę.
Šeimos gydytoja mane nusiuntė į klinikas. Ten ortodontė padarė nuotrauką, o kai ją pažiūrėjo, paprašė mane išeiti, o mamą – pasilikti. Mama išėjo apsiverkusi, bet man nieko nesakė.
Po to laiko šeimos nariai su manim ėmė elgtis labai keistai. Vis apkabindavo ir klausdavo: „Aušrine, kas tau pas mus blogai? Nepalik mūsų.“
Ėmiau įtarinėti, kad man kažkas rimta. Nuvažiavusi į klinikas slapta pasiėmiau gydymo kortelę namo. Kai įvedžiau diagnozės pavadinimą į paiešką internete,pirmas žodis, kurį pamačiau, buvo „vėžys“. Bet tai manęs neišgąsdino. Pamaniau, išoperuos, ir viskas bus gerai, tačiau aš labai klydau...
Po kelių dienų mes važiavome pas chirurgą. Jis mane apžiūrėjo, paėmė mėginį iš auglio ir pasakė, kad auglys yra labai piktas, jį reikia kuo skubiau operuoti, bet po operacijos mano kairė veido pusė bus paralyžiuota, nes nervai su augliu yra suaugę, nemirksėsiu kaire akimi ir nevaldysiu kairės veido pusės, negalėsiu šypsotis. Nepataisomai, visam gyvenimui.
Turbūt tai buvo baisiausia diena mano gyvenime. Mane ištiko šokas, galvoje buvo vienintelė mintis – geriau jau nesioperuosiu ir mirsiu, bet nebūsiu paralyžiuotu veidu.
Mama mane nuramino, ji pasakė, kad mes daug melsimės, ir galbūt stebuklas įvyks. Aš nurimau. Iki operacijos labai daug meldžiausi, maldavau Dievo manęs pasigailėti.
Chirurgas mane nusiuntė į vaikų onkologijos skyrių. Ten mane apžiūrėjo gydytoja, ji pasakė, kad taikys 7 chemoterapijos seansus ir galbūt pavyks sumažint auglį bei išsaugoti veido nervus.
„Chemijas“ atlaikiau sunkiausiai skyriuje. Labai išgyvenau, kai nuslinko plaukai, daug vėmiau, pykino, jaučiau stiprų šleikštulį burnoje, buvo silpna, kamavo nuolatinės infekcijos. Tada, kai man buvo sunku, draugai mane pamiršo, aš jiems buvau nereikalinga.
Deja, po „chemijų“ auglys nesumažėjo, ir nuotraukos rodė tą patį – veido nervai suaugę su augliu. Buvo 3 gydytojų konsiliumai ir visi sakė tą patį: veidas bus paralyžiuotas.
Viltį buvo praradusi net ir mano šeima. Bet aš niekada nebuvau jos praradusi. Kad ir ką man visi sakė, maldavau Dievo stebuklo.
Labai pasitikėjau chirurgu, kuris mane operavo. Pabudusi po operacijos pajutau, kad galiu mirksėti! Pamaniau, negi ir šypsotis galėsiu? Pabandžiau ir man pavyko! Kad ir kaip skaudėjo, aš buvau be galo laiminga. Bet kartu su augliu man teko išoperuoti kairę žandikaulio pusę.
Deja, mano kančios tuo nesibaigė. Po operacijos praėjus kelioms dienoms man turėjo daryti kaulų čiulpų transplantaciją, kurią ištverti buvo labai sunku. O po jos gydytoja pranešė, kad organizme liko 20 procentų gyvų vėžinių ląstelių, kai norma yra 1–5 procentai, ir man reikės daryti antrą kaulų čiulpų transplantaciją.
Gydytoja mamai pasakė: „Mes nesitikime, kad ji ją atlaikys, bet neturime iš ko rinktis...“
Ją atlaikiau sunkiausiai. Numečiau 15 kg svorio, labai vėmiau, jaučiau stiprų šleikštulį, stipriai nudegino burną, odą, venas, žarnyną, jaučiau, kaip mane degina iš vidaus... Dėl be galo stiprių skausmų negalėjau net miegoti. Labai daug kraujavau iš nosies, burnos, akių, o kraujavimą sustabdyti buvo labai sunku. Negalėjau net pasikelti iš lovos.
Vieną naktį man pradėjo kristi spaudimas, skausmas pradėjo mažėti, jaučiau, kad silpstu. Pamaniau, kad mano kova jau baigėsi. Aš užmigau.
Mama, pamačiusi, kad aš miegu, nustebo ir pakvietė sesutę, pamatavusi spaudimą, ši nedelsdama pakvietė gydytoją. Gydytoja mamai pasakė: „Jai labai blogai, ji gali mirti.“
Bet aš pabudau ir supratau, kad turiu gyventi, aš reikalinga čia.
Po ilgo laiko ligoninėje mane paleido namo, po truputį pradėjau valgyti, vaikščioti. Atrodė, kad mokiausi vaikščioti iš naujo, žodžiais sunku apsakyti, kokia laiminga buvau, kai praėjus tiek daug laiko pabandžiau bėgti ir man pavyko.
Esu be galo dėkinga savo tetai, kuri mane po ligos pasiėmė į kelionę. Tada atrodė, kad vėl išmokau džiaugtis, juoktis. Buvau tai pamiršusi. Atrodė, kad nebemoku džiaugtis gyvenimu. Bet per kelionę supratau, kad dėl šito džiaugsmo buvo verta tiek kovoti! Kad ir kaip sunku buvo, bet aš išgyvenau. Net gydytojams buvo sunku patikėti.
Netekau daug draugų, kurie taip pat kovojo su šia liga, kad ir kaip skaudu būtų, bet jų jau nebėra. Nežinau, kodėl jie, o ne aš. Vis pagalvoju, kad galėjau dažniau juos apkabinti, pabendrauti.
Dabar su artimaisiais ir draugais esu daug šiltesnė, dažniau apkabinu, pasakau, kaip juos myliu, juk negali žinoti, kada tai bus paskutinis kartas...
Nepamirštu draugų, kurie vis dar kovoja su šia liga. Dabar mano gyvenimas pasikeitė. Supratau, kad reikia gyventi ir džiaugtis šia diena. Kad ir kaip sunku kartais viskas atrodytų, bet arti nevilties visada yra stebuklas!
Aušrinės Kėvalaitės rašinys skirtas „Bendraukime“ ir Vytauto Kernagio fondo projektui „Baltas paukštis“ paremti. Paaukotos lėšos bus skirtos onkologinėmis ligomis sergančių vaikų laisvalaikiui organizuoti. Užsiėmimai ligoninėse su profesionaliais menininkais užpildo mažųjų ligoniukų laiką tarp alinamų gydymo procedūrų, palaiko svajones ir viltį išgyti.
Vytauto Kernagio fondui galite skirti 2 procentus pajamų mokesčio, taip pat paaukoti tiesiogiai, pervesdami aukas į fondo sąskaitą. VŠĮ „Vytauto Kernagio fondas“Įmonės kodas: 301675441
PVM Mokėtojo kodas: LT100004518615Bankas: AB SwedbankA/S nr. LT637300010107392278Adresas: B.Dvariono 15-29, LT-08431 Vilnius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
