Pagalvojus, aš galėčiau atsisakyti lietuviško paso, priimti kitos šalies pilietybę ir viskas kaip ir stotų į savo vietas, tapčiau pilnavertis užsienietis, kilęs iš Lietuvos. Bet tame ir slypi problema – man vis dar rūpi, kas vyksta mano gimtinėje ir kokiu keliu ji eina.
Kita problema yra ta, kad mes, emigravę, bet vis dar besidomintys politiniais ir ekonominiais Lietuvos įvykiais, neturim didelio balso Tėvynėje. Niekas mūsų didelės mažumos neatstovauja tenai, mūsų balsas yra beveik negirdimas nei Seime, nei Vyriausybėje. Viskas pasikeičia tik prieš rinkimus.
Duosiu vieną pavyzdį – tikro ar išgalvoto karo grėsmė Lietuvai. Ar mes, užsienyje gyvenantys, turime teisę išsakyti savo nuomonę? Juk mums irgi neramu dėl savo Tėvynės. Kaip žinia, karo reikalus tvarko valdžioje sėdintys ir už piliečius kalbantys vyrai ir moterys, bet mes, emigravę, kaip ir neturime savo atstovo tenai.
Iškyla klausimas – ar valdžia tyčia nenori keisti nusistovėjusios tvarkos, ar jiems trūksta kompetencijos tokiems dalykams?
Guldau galvą, kad yra daug tautiečių, pragyvenusių ilgus metus toli nuo Lietuvos, kuriems gerai matosi Lietuvą tvarkančių išrinktųjų trumparegiškumas. Dauguma (gaila ne visi) išvažiavę ir pragyvenę užsienyje ilgus metus, įgauna tam tikros išminties, pamato gyvenimą truputėlį iš kitos pusės, turi galimybę palyginti gyvenimą Lietuvoje ir svetur.
Galbūt Lietuvos valdžiai atėjo laikas surasti naujų, novatoriškų būdų, kaip išlaikyti emigrantų susidomėjimą politika Lietuvoje? Pavyzdžiui, kodėl nepaskyrus emigracijos ministro, kurio (kurios) darbas būtų susijęs tik su emigrantų reikalais?
Ribų žmogiškai fantazijai nėra – kiekvienas individualiai kuriame savo realybę ir tada visi kartu su savo idėjomis galim sukurti kažką naujo, dar nepatirto.
Esam maža, bet savita tauta su savo keistenybėmis – kodėl nepabandžius kažko naujo?
Jeigu niekas apie šituos dalykus nekalbės, labai greitai ateis laikas, kada niekam niekas neberūpės ir dauguma taps apatiški netgi patys sau ir savo artimiesiems.
Tikiuosi ateis diena, kada ir mūsų balsas bus išgirstas ir mums nereikės jaustis kaip „truputėlį keistam pusbroliui iš užsienio“.