Manau, kad mano svarstymai minčių sukels visiems potencialiems šauktiniams. Pabandysiu kiek įmanoma glausčiau išdėstyti savo požiūrį į pradinę karo tarnybą, kritiką jos priešininkams, norėčiau padėti apsispręsti neapsisprendusiems – būsimiems savanoriams.
Visada žinojau ko noriu iš gyvenimo, turėjau ir tebeturiu tikslų, kuriuos sėkmingai įgyvendinu. Esu doktorantas, Vilniaus universiteto absolventas. Prieš savaitę užsirašiau savanoriu į šauktinių kariuomenę. Turiu visas galimybes jos išvengti – nedaryti pertraukos moksluose, sulaukti 26 metų amžiaus ir išsisukti, tačiau pasirinkau tarnybą.
Kodėl? Dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia – tai didelis noras prisidėti prie Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimo. Man nekyla klausimų, kodėl turėtumėme ginti savo kraštą, savo žmones. Esame nedidelė tauta, maža šalis, kuri didelio karinio konflikto metu nesugebėtų savarankiškai apsiginti.
Kiekvienas apmokytas karys, kiekvienas papildomas dalinys – tai papildomos dienos ir valandos priešinantis, laukiant mūsų sąjungininkų pagalbos.
Lietuvos Respublikos (toliau – LR) konstitucijos 3 straipsnis skelbia, kad „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“. Esu vienas tų žmonių (ir tikiu, kad ne vienas), kurie esant reikalui pasinaudotų šia teise ir pareiga.
Antroji priežastis – skaudžios giminės patirtys. Beprasmės tremtys už kelias dešimtis hektarų žemės, žiemos ir vasaros miškuose ir bunkeriuose, išdavystės, lageriai. Visa tai išgyveno seneliai, jų tėvai broliai ir seserys, tad tragiškų, o kartu didvyriškų, įkvepiančių pavyzdžių toli ieškoti niekada nereikėjo.
Nenorėčiau, kad nors vienas iš minėtų įvykių kada nors pasikartotų, tačiau okupacijos (pasiduodant be kovos) tokius dalykus, kaip žinome, atneša.
Trečioji priežastis – gerai išmoktos istorijos pamokos. Studijų pobūdis lėmė, kad esu neblogai susipažinęs su Lietuvos valstybės istorija. Matydamas, kaip draugai ir pažįstami – Vilniaus universiteto studentai – užsirašo tarnybai į Bazinius karinius mokymus ir Krašto apsaugos savanorių pajėgas, suprantu, kad be jau išvardintų priežasčių, mus vienija tam tikras specifinis žvilgsnis į šiandieną.
Žvelgdami iš istorinės perspektyvos, matome šiandien pasaulyje vykstančius įvykius, pastebime, kad kažkada kažkas panašaus jau vyko, žinome kuo tai baigėsi, nenorime, kad tai pasikartotų.
Turime didžiąją kaimynę, su kuria, per pastaruosius 500 metų, nekariavome tik tuomet, kai ji mūsų šalį buvo okupavusi. O ir okupacijų laikotarpiais parako kvapo netrūko. Tebūnie! – pamirškim viską kas buvo iki XX a.
Juk XX a. valstybės taip nebesielgia, buvę priešai – dabar draugai – galvojo mūsų proseneliai. Apsiriko. Pamirškim viską, kas buvo iki 1990–1991 m. juk dabar valstybės taip nebesielgia...
Norėčiau ir aš taip galvoti. Tačiau kai matau, kad suverenios valstybės (Gruzijos ar Ukrainos) teritorijoje važinėja priešų tankai, minios džiaugiasi nuo Ukrainos atplėštu Krymu, kalba apie kažkokios „istorinės teisybės“ atstatymą, tautinių mažumų „gynimą“ ir kitą melą, suprantu, kad kai kas niekada nesikeičia.
Rusija nebepuola. Deja, tai pasakyti teks ne mums ir, matyt, ne mūsų vaikams. Ateities kartos galės tai ištarti, kai žinos, kad didžioji kaimynė jau kokį šimtą ar du šimtus metų nelietė ir neskriaudė mažųjų kaimynių, kai matys, kad ši šalis juda demokratijos, bendradarbiavimo, nusiginklavimo ir tarptautinių susitarimų nelaužymo keliu.
Kai išgirsime, kad šios valstybės vadovai papildomus 20 procentų BVP skiria ne karo mašinoms gaminti, o savos visuomenės švietimui. Užtektų pamatyti, kad žengiama į priekį mokantis iš savo klaidų, jas pripažįstant – žingsniais, kuriais Vokietija žengė po Antrojo pasaulinio karo.
XXI a. pradžia rodo, kad tokių tendencijų veikiausiai nesulauksiu. Dėl visų minėtų priežasčių pasekiau bendraminčių pavyzdžiu – nusprendžiau prisidėti prie LR ginkluotųjų pajėgų.Šauktinių kariuomenė – dar neegzistuojanti, bet jau mistifikuota ir legendomis apipinta ginkluotųjų pajėgų dalis.
Tikiu, kad šių legendų būtų kiek mažiau, jei nuo 2008 m. nebūtume padarę pertraukos, šaukiant jaunuolius tarnybai. Nujaučiu, kad po pirmosios šauktinių laidos 2016 m. kalbų sumažės – tai taps įprasta gyvenimo norma, kokia ji buvo iki 2008 m., kokia šiuo metu yra daugelyje civilizuotų valstybių.
Greiti įstatymų pakeitimai, greitas šauktinių kariuomenės sugrąžinimas, greitai plintantys pikti komentarai šiek tiek išgąsdino visuomenę ir paskatino tam tikrą atmetimo reakciją. Tenka pastebėti piktus pasisakymus ir pašaipas žmonių, kurių šaukimas į kariuomenę netgi nepalies!
Visa tai trukdo apsispręsti potencialiems savanoriams, sėja nepagrįstas baimes būsimiems šauktiniams. Viešojoje erdvėje pasigirsta daug argumentų prieš: gerai apmokamas darbas (net 1500 eurų! – kas kompensuos nuostolius?), paskolos, sugriautos karjeros ir šeimos, prarastos darbo vietos.
Būsto kreditų problema lyg ir išspręsta, o iš visų kitų rimčiausiai atrodo pasisakymai apie smulkųjį verslą. Suprantama, kad įmonei, kurioje dirba vos keli darbuotojai, vieno ar dviejų pašaukimas gali būti pragaištingas.
Tikiu, kad yra arba bus atrasta mechanizmų ir sprendimo būdų palaikyti smulkųjį verslą. Visiems kitiems drįstu priminti, kad jei (tikiuosi, kad tai niekada nebeįvyks) kiltų karinis konfliktas, neliktų jūsų verslų ir darbo vietų, akimirksniu visi taptume lygūs.
Taip, pirmiausia į gynybą stotų kariai profesionalai, rezervas ir savanoriai. O jei jų pritrūktų, turbūt nesunku atspėti kas stos į jų vietą. Tai tie patys informacinių technologijų specialistai, didieji verslininkai ir kiti, save laikantys visuomenei labai svarbiais (ir dėl to tarnybos atlikti negalinčiais) asmenimis, kitaip tariant – visi tinkami karo tarnybai.
Tai suvokdamas, teigiu, kad geriau iš anksto būti pasirengus lankyti 9 mėnesių trukmės apmokymus, nei mokytis kelių dienų trukmės mokymuose visuotinės mobilizacijos metu (kariu per kelias dienas ar savaites netampama!).
Darbai, karjera, pinigai – viskas yra puiku, viskas pasiekiama. Karo tarnyba galvos, proto, išsilavinimo ir sukauptos patirties neatims. Po devynių mėnesių grįšite į darbus ir tęsite karjeras, padirbsite naujame darbe už 100 eurų mažesnį atlyginimą, o po kelių mėnesių vėl gausite didesnį (galite nevargti ir neaiškinti, kad jaunam, išsilavinusiam žmogui nepavyks rasti darbo).
Kaip seksis sugrįžus, priklausys tik nuo Jūsų pačių! Sakote devyni mėnesiai yra daug? Mano senelis šešerius metus pragyveno miškuose, kovoje su okupantais, po išdavystės ir sunkių sužeidimų – septynerius metus lageriuose.
Trylika metų yra daug! Ir jeigu devyni mėnesiai yra tik tokia (menka) kaina, dėl kurios ateityje išvengsime karo ir dešimtmečių vergovės – aš esu pasiruošęs ją sumokėti. Tikiuosi, kad Jūs taip pat!
Neabejoju, kad į šiuos žodžius, kai kurie rėksniai atsakys – o ką čia ginti? nėra ką ginti! nėra kam ginti – jau visi emigravo! nesiruošiu ginti valdžios, kuri nuskurdino šalį. Kad ir ką sakyčiau, šie žmonės vis tiek ras priežastį ar niekuo neparemtą teiginį savo šaliai sumenkinti.
Taip, tai pačiai šaliai, kurioje gimė, užaugo, kuri suteikė išsilavinimą, kuri davė darbo vietą, skyrė pašalpą, kuri suteikė galimybę kurti ir plėtoti verslą, leido išvykti ir svetur ieškoti geresnio gyvenimo, kuri leidžia sugrįžti, laukia sugrįžtant kada tik panorėsite.
Tai pačiai šaliai, kuri vos per 25 metus tapo modernia, vakarietiška valstybe, tapo patraukli tarptautinėms kompanijoms ir investuotojams, bet tik ne Jums – viskuo nepatenkinti, savo gyvenimo planuoti ir tvarkyti nesugebantys rėksniai!
Neneigiu valstybės problemų – jų yra. Sakau, kad per labai trumpą laikotarpį pasiekėme labai daug ir kartu pasieksime dar daugiau! Kaip bebūtų, visiems provokatoriams arba nesusipratusiems žmonėms atsakau: ginsiu, ginsime visus įstatymų besilaikančius LR piliečius, net ir Jus, kurie dėl nesuprantamų priežasčių drebia purvą ant savo šalies.
Jei nepadedate, tai bent netrukdykite (melo skleidimas, kolaboravimas su priešu laikomas įstatymų nesilaikymu ir trukdymu – nusikaltimu).
Tiems, kurie pasididžiuodami šaukiate, kad karinio konflikto atveju bėgsite į Vakarus, skrisite į Londoną ar kitomis kryptimis (bailiams), linkiu sėkmės ieškant civilinės aviacijos lėktuvo karo veiksmų zonoje, arba dar geriau – pasimokyti plaukti, nes kažin ar ilgai išliks nesugriauti tiltai per Nemuną.
O jei Jums nusišypsojo laimė ir gyvenate Užnemunėje – lauksime naujienų iš siauro plyšelio tarp Baltarusijos ir Kaliningrado srities. Praneškite kaip seksis keliauti per šiaurės Lenkijos frontą. Tokių žmonių artimiesiems siūlyčiau susimąstyti – didelė tikimybė, kad pavojaus atveju, būsite palikti kur nors pakeliui į saugesnį rytojų.
Ko tik iš baimės bailiai nepridaro. Labai norėčiau, kad karo baisybės aplenktų Lietuvą ir visus tautiečius. Per pastaruosius kelis šimtus metų jau ne kartą bandėme įvairias kovos, pasipriešinimo ir nesipriešinimo priemones: laikėmės nuolaidžiavimo ir neutralumo politikos, dėl to ne kartą praradome valstybingumą; vėliau rengėme sukilimus, įvairių formų neginkluotus pasipriešinimus.
Istorija parodė, kad padovanojus priešui savo šalį, ginkluoti sukilimai baigiasi nesėkmėmis, o taikios, nevaldomos demonstracijos įmanomos tik esant labai palankioms aplinkybėms, dažnai po dešimtmečius trukusios ir kiek atlėgusios okupacijos.
Sėkmingiausiu Lietuvos ginkluotosios kovos pavyzdžiu reiktų laikyti 1918–1920 m. laisvės kovas – savanorių pasiaukojančią drąsą už neaiškią ateitį naujoje valstybėje. Tai kova vyrų, kurių sūnūs, įkvėpti laisvės dvasios ir tėvų pasiekimų, pokariu amžino poilsio atgulė Lietuvos giriose ir miškuose, lageriuose ir Sibiro platybėse.
Mūsų tautos patirtis rodo, kad nesipriešinimas agresoriui veda į nebūtį, iš kurios labai sunku pakilti. Šiandien turime galimybę parodyti pasauliui, kad esame tvirti ir ryžtingi, kad nekartosime prosenelių klaidų, kad kiekvienas prieš mūsų šalies ir sąjungininkų suverenumą nusiteikęs agresorius, nesvarbu, kokia kalba bekalbėtų, Lietuvos žemėje draugiškai sutiktas nebus.
Jei perskaitėte iki šios eilutės, vadinasi buvo paliestas Jums svarbus klausimas. Kreipiuosi į dvejojančius užsirašyti savanorius. Netikėkite gandais, netikėkite kenkti siekiančiais rėksniais, užsirašykite savanoriais į šauktinių kariuomenę ir kartu susipažinsime su kario kasdienybe.
Kviečiu apie tai galvojančius studentus pasidomėti galimybe laikinai sustabdyti studijas ir atlikti savanorišką tarnybą. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus šaukimo negausite, tačiau universitetai supranta šią pilietinę pareigą ir teigiamai žiūri į savanorius!
Šie ir kiti metai labai svarbūs – būsime pirmieji atlikę nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, tapsime pavyzdžiu kitiems, išsklaidysime mitus ir parodysime, kad Lietuvos kariai – sąmoningi, pilietiški, tvirtos moralės žmonės. Nedvejok! Atiduok Tėvynei, ką privalai!