Laidoje, už žmogžudystes, kankinimus, reketą, šantažą, grasinimus ir kitas piktybiškas veiklas iki gyvos galvos nuteisto kalėti Henriko Daktaro žmona Ramutė ir motina Jadvyga Daktarienės, akivaizdžiai siekė vieno – nutapyti Henriko, švento kankinio šviesų paveikslą, ir ne tik.
Buvo nejauku ir keista žiūrėti į tarsi kaltus, sutrikusius tų nusikaltimų tyrėjų, ekspertų, teisėjų ir kitų teisingumą šalyje bandančių įrodyti ir užtikrinti, buvusių ir esamų, aukštų valstybės tarnautojų veidus.
Kyla logiškas klausimas: kodėl stengiamės atrodyti tokie minkštai humaniški ir gailestingi tiems „nelaimingiems“ nusikaltėliams, kaip nuoširdžiai stengiamės juos ir jų artimuosius suprasti ir užjausti. Anot, vienos iš šios laidos vedėjų, Gintarės Gurevičiūtės, po diskusijų su šiomis moterimis ji liko sužavėta. Ji nežino ir nenori gilintis į svarbiausią dalyką – kiek ir kam skausmo yra sukėlusi ši šeima. Tai esą nepaprastai darnios ir vieningos šeimos pavyzdys.
Deja, pirmiausia, nuoširdžiai apgailestauju, kad laida, turinti didžiulę auditoriją, nagrinėjanti svarbius ir aktualius visuomenei (kartu ir valstybei) klausimus, yra vedama, manau, nelabai kompetentingos vienos iš vedėjų, jau minėtos G.Gurevičiūtės (nekalbu apie Giedrių Drukteinį).
Antra, vedėjas privalo ne tik norėti, bet ir aiškiai suprasti ir principingai įvertinti, šiuo atveju tų nusikaltimų mąstą ir pasekmes, akcentuojant kiek skausmo ir išgyvenimų patyrę, nuo šios piktybinės šeimos nukentėję nekalti žmonės – suaugusieji, o ypač vaikai. Kokį baisų randą ne tik jiems, bet, drįstu manyti, ir jų artimiesiems bei daugeliui panašiose situacijose atsidūrusių piliečių, paliko jų gyvenimuose.
Trečia, kodėl lig šiol (o gal?) nebuvo parengta laida su nuo šių veikėjų nukentėjusiais? Gal tada ir minėtai vedėjai būtų kilęs noras principingai įvertinti ir nuoširdžiai užjausti pastaruosius.
Be kita ko, Ramutės ir Jadvygos Daktarienių buvo būtina paklausti kur jos buvo ir kaip reagavo į vyro, į sūnaus, nežmoniškus veiksmus?
Pats vienareikšmiškai ir besąlygiškai tikiu, kad jos visa tai žinojo. Viskas vyko jų aplinkoje, daugeliu atvejų tame pačiame mieste, kur ir jos gyveno. Už nusikaltimų slėpimą, melavimą tyrėjams ir visai teisėsaugai, dengimą piktadarysčių, jos pačios užsitraukė baudžiamąją atsakomybę.
Ketvirta – būtina pareikalauti teisėsaugos institucijų labiau sugriežtinti tokių kalėjimo „kankinių" ten buvimo sąlygas, neleisti šantažuoti teisėjų, valdžios žmonių, bausti „karceriu“ už nepagrįstų reikalavimų prasimanymą ir poniškų sąlygų norą.
Tai pasityčiojimas iš sunkiai ir sąžiningai dirbančių piliečių. Jie nenusipelnė nei kruopelytės daugiau to, ką dabar turi. Tos vadinamos jų „baisios kančios" taip ir neatpirks tų baisių jų nuveiktų darbų. Bijau, kad ir nusikaltėlių šeimų palikuonys nenuvers atpirkimo kalnų.
Penkta – už jiems suteiktą pastogę, maitinimą, patalynę, sunaudotą elektros ir šiluminę energiją, vandenį, apsaugą bei aptarnavimą visi piktybiniai nusikaltėliai privalo atsiskaityti valstybei sunkiu ir alinančiu darbu veltui. Tad būkime biedni, bet teisingi.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
