Bet paspėlioji tik trumpai, paskui susimąstai, kad sergi, ir arba gydaisi ir pasveiksi, arba nesigydai, na, gydaisi iš dalies , kaip robotas leidiesi medikamentus, nuo jų blogai jautiesi ir spėlioji, ar bus geriau. Todėl aš visada stengiuosi žmonėms įkalti į galvą, kad viskas bus gerai, tik reikės pakentėti.
Nors nesu pats iki galo pasveikęs, vis dar kamuoja atmetimo reakcijos ir virusai, bet atėjo pavasaris, tuoj vasara, ir žinau, kad čia paskutiniai pasispardymai.
Pagaliau išėjęs iš ligoninės galėsiu įgyvendinti savo svajones. Išsilaikyti taip ilgai lauktas vairuotojo teises. Ir pasileidęs muziką, atsidaręs mašinos langus, šviečiant saulei lėkti per Vilniaus gatves. O pravažiuodamas Santariškių klinikas pamojuoti pažįstamiems veidams.
Bet to dar reikia palaukti, reikia išgyti. Ligoninėje jaučiausi gana sunkiai, skyriuje buvau kone vyriausias. Vienintelis ramstis visada buvo tėvai ir draugai. Buvo Adrijus, kuris iš palatos draugo virto tikru draugu. Kai būdavo sunku, vienas kitam vėmimo dubenis padavinėdavome. Tvirtai žinau, kad abu kelsime alaus bokalus ir juoksimės iš to, kad kažkada buvo sunku.
Iš dalies gerai, kad susirgau, nes sužinojau, kas gyvenime man yra svarbiausia, autoritetai, o kas yra tiesiog menkaverčiai dalykai.
Iš vadinamųjų draugų rato pasidarė kvadratas. Bet to gana, nes aš žinau, kad jeigu man kada nors bus dar sunku, jie atsiras šalia. O jeigu kam iš to kvadrato prireiks manęs, aš būsiu šalia.
Kalbant apie tėvus, anksčiau, kol nesirgau, buvo vadinamieji „paauglystės metai“, kai su jais tiesiog nesusikalbėdavau, o dabar jie tapo mano, drįsčiau net teigti, draugais. Sesuo, teta, sesers vyras – irgi.
Visi palaiko emociškai. Tačiau juk vėmimo ar silpnumo jie už mane nejaučia, bet emocijos sergant yra kone svarbiausias dalykas.
Žiemą palatoje likau vienas. Būklė buvo visiškai bloga – organizmas nusilpęs, kramtyti maistą buvo sunku, o ką jau kalbėti apie apetitą. Todėl teko gerti antidepresantus.
Juos aš vartojau savaitę ir numečiau į šoną, nes nesupratau jų veikimo principo. Tris kartus didesnės naudos duoda draugų sukelta šypsena. Ji man ir padėjo išbristi iš tos duobės.
Kol kas mano sveikata yra banguota, vieną dieną jau namuose, žiūrėk, banga aukštyn, ir vėl ilgos dienos ligoninėje – banga žemyn.
Bet čia dirbantis kolektyvas yra nuostabus. Su seselėmis galiu kalbėtis kaip su bendraamžėmis. Su gydytojais šiek tiek solidžiau kalbuosi, bet išeidami iš palatos, kiek pastebėjau, jie visada šypsosi.
Aš, nors kartais ir palūždavau, bet atsiminimai iš sveiko gyvenimo mane skatina sveikti. Ir kaip vienas mano draugas pasakė: „Tu kuri savo istoriją, ne kas kitas, todėl nuo tavęs priklausys, kokią ją sukursi.“
Jūs galite padėti sergantiems vaikams, tokiems kaip Justinas.
Justino rašinys skirtas „Bendraukime“ ir Vytauto Kernagio fondo projektui „Baltas paukštis„ paremti. Paaukotos lėšos bus skirtos onkologinėmis ligomis sergančių vaikų laisvalaikiui organizuoti.
Užsiėmimai ligoninėse su profesionaliais menininkais užpildo mažųjų ligonių laiką tarp alinamų gydymo procedūrų, palaiko svajones ir viltį išgyti.
Vytauto Kernagio fondui galite paaukoti tiesiogiai, pervesdami aukas į fondo sąskaitą.
VŠĮ Vytauto Kernagio fondas
Įmonės kodas: 301675441
PVM Mokėtojo kodas: LT100004518615
Bankas: AB Swedbank
A/S nr. LT637300010107392278
Adresas: B.Dvariono 15-29, LT-08431 Vilnius.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
