Mano tėtis yra pats geriausias, nes:
jis myli mano mamą, ir po 50 kartu su ja praleistų metų mano tėvai miega apsikabinę, ir niekada nesu jautusi baimės ar nerimo, kad jiems kartu blogai;
jis yra pavyzdys ir ramstis visai mūsų plačiai giminei ir didelis autoritetas visiems draugams;
jis niekada nelygina savo pasiekimų su savo vaikų pasiekimais ir niekada nesididžiuoja jais, nors, oi, kaip būta visko;
ir vaikystėje, ir dabar jis buvo pavyzdys mano draugams;
aš visada galėjau juo didžiuotis. Su kiekvienu atėjusiu draugu jis rasdavo kalbą – su kuo apie kalbų mokymosi subtilumus, su kuo apie filosofiją, o su kuo apie statybas;
su juo aš jaučiuosi saugi, niekada gyvenime nebijojau rizikingų sprendimų, nes visada jaučiau nebylų jo užtarimą;
jis turi tobulą humoro jausmą ir moka visus prajuokinti;
kiekvienai kelyje sutiktai moteriai jis sugeba sukurti viziją, kad ji vienintelė ir tobula. Taip ir matau, kaip kiekviena moteris po jo „pakibinimo“ dar ilgai jaučiasi graži, išskirtinė ir mylima;
būdamas jau labai brandaus amžiaus jis nekartoja senų žmonių klaidų: nekalba ir nepamokslauja daugiau nei klausantysis nori išgirsti;
jis nuolat lavinasi ir visapusiškai nenuilsdamas plečia savo akiratį;
jis moka padovanoti netikėčiausią ir labiausiai pradžiuginančią dovaną;
jis nelepino vaikų materialiai, bet kiekvienam suteikė materialinį pagrindą;
jo meilė anūkams – protinga, kiekvienam iš jų stengiasi duoti tai, ko jam labiausia reikia: ar tai bus tėviškumas, vyriškumas ar saugumas;
jis visada kantriai automobilyje laukdavo, kol mano mama susiruoš kur nors važiuoti, ir nesu girdėjusi jo dėl to priekaištaujant;
jis moka visus vyriškus darbus, bet taip pat sugeba išvirti sriubą, o prisiminimai apie vaikystėje jo keptą kiaušinienę-plaktienę su varškės sūriu – patys skaniausi;
jis labai gražus ir kartais, kai pati tokia nesijaučiu, pažiūriu į jo jaunystės nuotrauką ir ten atpažįstu save;
jis išmokė mane mylėti gamtą ir ja rūpintis;
jo pavyzdys išmokė kiekvieną iš vaikų mylėti ir puoselėti savo namus, o ypač savo šeimą;
jam labai patinka poezija, jis išsirašo gražiausius posmelius, o mes užklydę vis paslapčiom bandom paskaityti, kas šį kartą jam pasirodė gražu ar įdomu;
jis moka atleisti.
Ir dar myliu tėtį už tai, kad vaikystėje aš įpratau tarp jo kojų susišildyti savąsias, o dabar kiekvieną vakarą dėl to kovoju su savo vyru, nes jam mano šaltos kojos – mano problema, o aš vis tikiuosi, kad jis pasikeis, ir be ginčų sušildys tas mano nuolat šąlančias kojas.
Nori Tėvo dienos proga pasveikinti savo tėtį portale lrytas.lt? Apie šią galimybę skaityk čia.