Mano tėtis yra pats geriausias, nes:
jis myli mano mamą, ir po 50 kartu su ja praleistų metų mano tėvai miega apsikabinę, ir niekada nesu jautusi baimės ar nerimo, kad jiems kartu blogai;
jis yra pavyzdys ir ramstis visai mūsų plačiai giminei ir didelis autoritetas visiems draugams;
jis niekada nelygina savo pasiekimų su savo vaikų pasiekimais ir niekada nesididžiuoja jais, nors, oi, kaip būta visko;
ir vaikystėje, ir dabar jis buvo pavyzdys mano draugams;
aš visada galėjau juo didžiuotis. Su kiekvienu atėjusiu draugu jis rasdavo kalbą – su kuo apie kalbų mokymosi subtilumus, su kuo apie filosofiją, o su kuo apie statybas;
su juo aš jaučiuosi saugi, niekada gyvenime nebijojau rizikingų sprendimų, nes visada jaučiau nebylų jo užtarimą;
jis turi tobulą humoro jausmą ir moka visus prajuokinti;
kiekvienai kelyje sutiktai moteriai jis sugeba sukurti viziją, kad ji vienintelė ir tobula. Taip ir matau, kaip kiekviena moteris po jo „pakibinimo“ dar ilgai jaučiasi graži, išskirtinė ir mylima;
būdamas jau labai brandaus amžiaus jis nekartoja senų žmonių klaidų: nekalba ir nepamokslauja daugiau nei klausantysis nori išgirsti;
jis nuolat lavinasi ir visapusiškai nenuilsdamas plečia savo akiratį;
jis moka padovanoti netikėčiausią ir labiausiai pradžiuginančią dovaną;
jis nelepino vaikų materialiai, bet kiekvienam suteikė materialinį pagrindą;
jo meilė anūkams – protinga, kiekvienam iš jų stengiasi duoti tai, ko jam labiausia reikia: ar tai bus tėviškumas, vyriškumas ar saugumas;
jis visada kantriai automobilyje laukdavo, kol mano mama susiruoš kur nors važiuoti, ir nesu girdėjusi jo dėl to priekaištaujant;
jis moka visus vyriškus darbus, bet taip pat sugeba išvirti sriubą, o prisiminimai apie vaikystėje jo keptą kiaušinienę-plaktienę su varškės sūriu – patys skaniausi;
jis labai gražus ir kartais, kai pati tokia nesijaučiu, pažiūriu į jo jaunystės nuotrauką ir ten atpažįstu save;
jis išmokė mane mylėti gamtą ir ja rūpintis;
jo pavyzdys išmokė kiekvieną iš vaikų mylėti ir puoselėti savo namus, o ypač savo šeimą;
jam labai patinka poezija, jis išsirašo gražiausius posmelius, o mes užklydę vis paslapčiom bandom paskaityti, kas šį kartą jam pasirodė gražu ar įdomu;
jis moka atleisti.
Ir dar myliu tėtį už tai, kad vaikystėje aš įpratau tarp jo kojų susišildyti savąsias, o dabar kiekvieną vakarą dėl to kovoju su savo vyru, nes jam mano šaltos kojos – mano problema, o aš vis tikiuosi, kad jis pasikeis, ir be ginčų sušildys tas mano nuolat šąlančias kojas.
Nori Tėvo dienos proga pasveikinti savo tėtį portale lrytas.lt? Apie šią galimybę skaityk čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
