Dar 1990 m. Estijoje tas reliktas buvo pervadintas „maakond“, 2009 m. Latvijoje – „novads“. Tik Baltarusijoje ir Lietuvoje akį ir ausį teberėžia sovietiniai rajonai. Plungės rajonas, Alytaus rajonas ir t.t. Jų apstu kelio ženkluose visoje Lietuvoje, jie tebevartojami kalbant apie vieną ar kitą savivaldybę.
Panašu, kad uoliai svetimą paveldą mėžę politikai tiesiog pamiršo rajonus, ir šiems svetimkūniams pavyko išgyventi visas Nepriklausomybės metais įvykusias administracines reformas.
Sovietizmas prasprūdo pro įstatymų leidėjus
1950 m. birželio 20 d. Lietuvos gyventojams teko atsisveikinti su įprastomis apskritimis, pamiršti apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlovę menančius valsčius ir prisiregistruoti sovietiniuose rajonuose.
Atkūrus Lietuvos savarankiškumą, 1994 m. liepos 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas, kuris suskirstė Lietuvą į apskritis ir savivaldybes. Tačiau kaip teritoriniu pagrindu pasiremta sovietiniais rajonais. Taip atsirado Akmenės rajono savivaldybė, Anykščių rajono savivaldybė ir taip toliau. Įstatymų leidėjai praleido progą „Akmenės rajono savivaldybę“ pavadinti tiesiog „Akmenės savivaldybe“.
Galbūt rajonas buvo patogi liekana, leidusi išskirti vadinamąsias „žiedines“ savivaldybes: Vilniaus rajono (egzistuojančią šalia Vilniaus miesto), Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus rajonų savivaldybes, nepainiojant jų su miestų savivaldybėmis?
Tačiau tiek 1994 m. įstatyme, tiek antrojoje, 2010 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo redakcijoje, kažkodėl nepanorėta sugrąžinti lietuviškesnių „valsčių“ ar panaudoti nuo Abiejų Tautų Respublikos Lenkijoje išsilaikiusių „pavietų“.
Amžinas klausimas – pinigai
Simbolinio šešiasdešimt penktojo jubiliejaus proga derėtų pagalvoti apie tai, ar tebenorime gyventi rajonuose? Ar norime keliuose matyti sovietinius laikus menančius savivaldybių ribų ženklus.
Žinoma, valstybės biudžetui išgyvenant ne pačius sočiausius laikus, kiekviena papildomų išlaidų (ženklų ir iškabų keitimo, blankų ir kitų dokumentų perspausdinimo ir t.t.) grėsmė daug kam sukelia automatinę atmetimo reakciją. Tačiau nebūtina imtis naktinės reformos.
Pats įstatymo pakeitimas nieko nekainuoja, o užrašus galima keisti pamažu, stebint natūralų daiktų, ant kurių jie užrašyti, nusidėvėjimą.
Yra ir kitas būdas, kada nors leisiąs rajonus išgyvendinti vienu kartu: neleiskime šiam sovietų reliktui prasprūsti, jeigu išauštų dar viena administracinė reforma.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
