„Ketvirtadienio vakarą stovėjau virtuvėje ir gaminau valgyti. Pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kaip 10-12 jaunuolių su dviračiais, kurie buvo maždaug 12-16 metų amžiaus, privažiavę prie nenaudojamo ir renovuojamo savivaldybės pastato rūsio, apspito benamį.
Apstoję benamio guolį paaugliai į jį mėtė įvairiausius daiktus, akmenukus, laistė vandeniu ir garsiai juokėsi bei tyčiojosi. Jis toliau gulėjo visas aplietas ir nesipriešino, nes vos galėjo paeiti.
Šis benamis – tai mūsų namo kaimynas, kuris dėl invalidumo ir nemokumo buvo išmestas tiesiog į gatvę, tad įsikūrė nakvoti toje vietoje. Pamatęs tokį vaizdą, mečiau maistą ir iš karto išbėgau į kiemą, apimtas didelio pykčio.
Pribėgęs nusprendžiau paimti už pakarpos patį „didžiausią ir aršiausią erelį iš visos bandos“, kad kiti nelįstų, o šis – nepabėgtų. Sučiuptas jis pradėjo šaukti: „Aš nieko nepadariau“, o tuo metu visi kiti išsilakstė į visas puses. Nenorėjau nieko daryti, vis dėlto tai dar jaunuolis, todėl pasakiau: „Jei dar kartą pamatysiu, kad kankinat šį vyrą, tikrai pasigailėsit, nes jau visiškai suįžūlėjot“.
Benamį kaimyną pašaukiau vardu ir pasakiau, kad prie jo daugiau niekas nelįs. Jis pakėlė galvą ir pažvelgęs į mane savo paraudusiomis, pilnomis ašarų akimis, pasakė: „Tai ne jaunimas, tai apskritai ne žmonės. Visą dieną jie iš manęs tyčiojosi, apmėtė akmenimis, apšlapino ir užliejo visą rūsį vandeniu, nes žino, kad aš bejėgis. O vakar vakare jie padegė mano patalynę tuo metu, kai aš miegojau. Pradėjau degti tiesiog miegodamas.“ Po tokių žodžių nežinojau, net ką pasakyti, tai išlemenau tik kelis žodžius – „Daugiau jie prie jūsų nelįs.“
Tai štai, gerbiamieji, tarp tokio jaunimo mes gyvename, o „supermamos“ tikriausiai galvoja, kad jų vaikai kieme žaidžia smėlynėje ir tiesiog važinėja dviračiu su draugais.
Šią istoriją paskelbiau savo paskyroje „Facebook“, norėdamas parodyti, kad žmonės susimąstytų, kokie gali būti žiaurūs vaikai. Tačiau nesitikėjau tokio didelio žmonių susidomėjimo ir dėmesio, tai parodo, kad dar yra tų kurie turi širdį.
Benamis yra minėjęs, kad kartą kreipėsi į nakvynės namus, kad gautų stogą virš galvos ne tik nakčiai, nes jis beveik nevaikšto ir jam sunku kur nors išeiti, o vėliau naktį vėl grįžti, tačiau darbuotojai jam pasakė: „Žinai kiek tokių kaip tu čia yra? Nėra vietų“.
Po istorijos paskelbimo savo socialiniame tinkle su manimi susisiekė viena mergina, su kuria susitarėme padėti šiam benamiui, bent maistu ir nauja patalyne, taip pat bandyti skambinti į nakvynės namus, socialinius darbuotojus ir pranešti apie situaciją. Tačiau sužinojau, kad po padegimo ir po įvykusio konflikto su jaunuoliais, jis patyrė pirmo laipsnio kūno nudegimą, stipriai apdegė koją ir ranką. Atvykus keliems policijos pareigūnų ekipažams ir greitosios medicinos pagalbai jis buvo išvežtas į ligoninę. Dabar laukiame naujienų“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
