Šios istorijos veiksmas vyko nedidelio bažnytakaimio parduotuvėje, į kurią tvankią popietę pravažiuodama aprašomą miestelį nutariau užsukti.
Užėjusi į ankštą, bet nuo grindų iki lubų lentynomis apstatytą parduotuvėlę, klusniai atsistojau eilėje. Pirmosios prie kasos stovėjo kelios močiutės, kurios po neseniai pasibaigusių sekmadienio mišių užsuko nusipirkti duonos ir dar šio bei to, už jų mindžikavo tamsaus gymio vyriškis. Už jo eilėje atsistojau aš.
Niekas niekur neskubėjo ir niekas nieko neskubino. Buvo akivaizdu, kad visi lankytojai ir dvi už prekystalio plušančios pardavėjos pažįsta vieni kitus. Senolės apsipirkinėjo neskubėdamos, spėta aptarti ne tik sausainių šviežumas ir bet kitos vietinės naujienos.
Aptarnaudamos klientus, pardavėjos dar draugiškai kalbėjosi ir tarpusavyje. Klausydamasi padrikų pokalbio nuotrupų, supratau, kad tema gana pikantiška – lietuvių vyrų pavydumas, o išvada, kad lietuviai vyrai labai pavydūs.
Senolėms benueinant, nuo priešais mane mindžikavęs vyras kažką grubiai vėptelėjo parduotuvės darbuotojoms, veikiausiai gindama stipriosios lyties atstovus nuo kaltinimų perdėtu pavydumu, o šios atkirto ne mažiau „meiliai“. Tai buvo trumpas apsižodžiavimas.
Iki tos minutės nesekusi, kas ką ir apie ką kalba, nuo pašnekovų tono suklusau ir net susigūžiau, mat situacija tapo grėsminga.
Bandydama nuraminti įpykusį klientą, pardavėja pusiau juokais pabandė situaciją pataisyti, tiesa, labai nesėkmingai.
„Bet juk mes sakėme, kad lietuviai vyrai pavydūs, o pas jus juk ten turbūt kitaip viskas“, – suokė ji saldžiu tonu, turėdama omenyje jo akivaizdžiai nelietuvišką gymį.
Tuomet vyro veidas persimainė iš įsiūčio ir jis pradėjo šaukti: „Kas?! Kas tau neaišku?! Aš – lietuvis! – maurojo pirkėjas ir ne ką tyliau pridūrė: „Nori, aš tau pasą atnešiu ir parodysiu?!“
Įpykęs vyras per porą sekundžių susirinko pirkinius ir įsižeidęs movė per duris.
Stojo nepatogi tyla, tik girdėjosi iš inercijos tebebildančios laukujės durys. Pardavėjos atrodė suglumusios, o paskui viena jų pusbalsiu tarė: „Tai štai kaip būna – čigonas jaučiasi didžiausiu Lietuvos patriotu.“
Suprantu, kad pati istorija šiek tiek komiška, o jos herojai – tik mažo Dzūkijos miestelio gyventojai. Bet likusią kelionės dalį iki sostinės bandžiau įsivaizduoti, kaip ją vertintų koks nors prakutęs Londono lietuvis, kuris savo „naujoje svajonių tėvynėje“ bando pamėgdžioti britišką akcentą, o paklaustas, iš kur atvyko, nežinia ko susigėdęs ima kažką po nosimi sau neaiškiai murmėti.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
