„Šios vasaros žiniasklaidos žvaigždė be konkurencijos suspindo Andriui Užkalniui – už tai, kad išdėjo Palangą į šuns dienas, jis nebus užmirštas. Niekam nepavyko geriau išgarsinti mūsų gražuolės Palangos vardo. Niekas spaudoje nesukėlė didesnės intrigos už vieną savaitgalį sugalvojusiam į Palangą patraukti visų pamėgtam gurmanų guru.
Mylimas bei garsus apžvalgininkas ir rašytojas Andrius Užkalnis kad davė, tai davė – ėmė ir aptapšnojo Palangą su visu įkvėpimu ir iš širdies. Už visą vasaros metą – iki rugpjūčio netikusį, šaltą ir vėjuotą, ir dar su šaltu jūros vandeniu – iškoneveikė.
Suskelta žurnalistinė intriga užrūstino ir ambicingus Palangos verslininkus, ir taip išvargusius nuo šaltoko oro (iki dusinančio nuo karščių rugpjūčio). Net Palangos merą Šarūną Vaitkų žiniasklaida išjudino pagrasinti žymiam apžvalgininkui teismais už negražius žodžius ir Palangos svečių išvadinimą „marozais“ bei „buduliais“, lyg jie būtų kokie ateiviai iš kitų planetų, bet ne tie patys atvykėliai iš sostinės ir kitų Lietuvos kampelių.
Žodžiai užgaulūs, bet jau esame pripratę bendrauti vieni kitus užgauliodami. Tai jau tapo mūsų kultūros dalimi. Nuostabą šiandien dažniau sukelia geras, gražus ar skambus lietuviškas žodis. Keiksmažodžiai ar užgaulūs epitetai nebestebina, skambėdami aplinkui kaip nesustojanti plokštelė.
Palangos meras nei galvojo bylinėtis, nei ką, lyg nebūtų jam ką veikti. Vyriškai ir tėviškai pasižiūrėjo į mylimo A.Užkalnio išsišokimus ir netikėtus išgyvenimus.
Š.Vaitkus yra mylimas palangiškių, puikiai besitvarkantis meras, akivaizdžiai mylintis savo gražųjį nepakartojamą miestą. Puikus vyras, trijų vaikų tėvas. Vien tai jau solidi vyriška charakteristika – juk šiandien ne kiekvienas vyras gali ir moka tris vaikus padaryti. Be pagalbos ar galvos skausmo – ir dar savo žmonai.
Taigi, šie faktai pagarbą merui dar labiau sustiprina – vyras, mokantis savo šeima pasirūpinti, moka ir savo darbines pareigas atlikti. Paskaitė Užkalnio straipsnį ir padėjo.
Vyriškos ambicijos irgi akivaizdžiai mutuoja. Pagal įsitikinimus ir apsiskaitymus ir užmojai sukyla. Yra taisytinų dalykų Palangoje, jie juk įgyvendinami, turėkim kantrybės. Palanga nuolat gražėja, o ypač išgarėjo Š.Vaitkaus laikais. Kokie fontanai šoka ir dainuoja, spalvas keisdami! Visi Palangos svečiai eina grožėtis.
Kodėl nepasidžiaugus tomis grožybėmis ir gerybėmis, kurios jau yra? Basanavičiaus gatvė ramesnė, nebe taip gadina nervus, visame mieste triukšmo mažiau – pasimokyta iš užsienio kurortų. O ir apie sveikatą žinome daugiau – triukšmas daro mirtiną žalą sveikatai, o ypač naktinis – koks poilsis, jei negali išsimiegoti?
„Bumčikai“ jau neleistini Palangoje – jaunikaičiai, negalintys be jų išgyventi, gali sau „bumčikų“ klausytis ausinėse, kad ir iki nuosavų ausų būgnelių prakiurimo. Bet tai nereiškia, kad „bumčikai“ turi būti patrauklūs ar mėgiami ir kitų – visi turi savo skonį, daugumai jie nepatinka.
Gali būti , kad „bumčikų“ jaunimėlis apsigalvos ir ateity ras kitų vietų alui gerti – nuo kitų metų įvažiavimas į Palangą bus mokamas. Taigi, gali tekti rinktis: butelis alaus ar Palanga.
Kažkada Palanga buvo tik labai pasiturinčių kultūringų žmonių poilsio vieta. Poetų ir dvasinio įkvėpimo bei atgaivos ieškančių. A.Užkalnio aprašyti naujieji šių dienų herojai – „morozai“ ar „buduliai“ - gal net nežinojo, kad tokia vieta yra.
Elgesys buvo kitoks. Naujos pasaulinės psichiatrijos normos apibrėžiamos ne tik neturėjimu psichinės ligos simptomų, bet ir „gebėjimu netrukdyti kitiems“. Ar civilizacijos bei kultūrinių normų veikiami mutuojame ir po truputį išprotėjam? O gal protingėjam? Tegul sprendžia sveikatos apsaugos tarnybos, specialistai.
Visada paskaitau, ką rašo A.Užkalnis apie maistą, kai sugalvojam su šeima išeiti pietauti į viešą vietą. Todėl ir vadinu jį savo mylimu apžvalgininku. Bet mano vyrai, pasidžiaugę praleistu laiku ir pasisėdėjimu, visada man pasako, kad vis tiek namie skaniau. Čia, matyt, suveikia meilė. Tai visi aptariam – be meilės vis kažko pritrūksta.
Nuliūdau, kai Andrius taip Palangą sudirbo. Pagiriant galima geresnių rezultatų pasiekti, negu peikiant ar žeminant. Man Palanga – tai mano meilė, pati geriausia vieta pasaulyje. Čia Tėvų kapai, taigi, vieta šventa ir visada traukia sugrįžti. Čia, kieme, po alyvų krūmais užauginti sūnūs – sunku įsivaizduoti, kaip jie be tų alyvų būtų užaugę.
Pasaulio daug apkeliauta, daug kur ir poilsiauta. Jungtinėje Karalystėje, Devono grafystėje yra nuostabus miestukas Tinmutas, kur gyvenau ir dirbau metus ir kuriame yra kasmet geriausiu tituluojamas Jungtinės Karalystės paplūdimys. Bet jis niekaip negali susilyginti su Palangos pajūriu. Jo erdvėmis, kopomis, biriu baltu smėliu.
Kadaise, kai Palangoje veikė sanatorija „Žuvėdra“, mano mama, gydytoja, turėjo visą korpusą, apgyvendintą tik armėnų. Gal penkiasdešimt ar šimtą. Tai jie, armėnai, šnekėdavo: „Jūs turit tokią nuostabią gamtą, tokio grožio reikia paieškoti...“
Taigi, kas ką mato, ko ieško, tą ir randa: tuometiniai Maskvos, Peterburgo inteligentai irgi atvykdavo grožėtis Palangos gamta bei gaivaus oro įkvėpti. Apdainuota Vinco Mykolaičio Putino, Maironio: „Įsisupus plačiai vakarų vilnimis,/Man krūtinę užliek savo šalta banga/ Ar tą galią suteik , ko taip trokšta širdis,/ Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!“
Palanga – mano meilė, ne kartą tai sakiau. Čia užaugta, čia mano Tėvų kapai, čia patys geriausi mokytojai, kiek jie puikių žmonių Lietuvai išugdė: Tapiną, Rastauską, Valatką, Šilgalytę, Vaišnorą ir kitus.
Vienintelio dalyko širdis rauda – tai Basanavičiaus gatvės kaštonų. Juos iškirtus, širdyje išgyventas mirties jausmas. Kelis metus neįmanoma buvo eiti į tą gatvę ar svečių ten nuvesti. Kaštonų alėją žinojo Europoje kaip vienintelę.
Čia eidavome mokyklos laikais, kai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Brindza užduodavo namuose kokį rašinį parašyti – vargsti namuose prie rašomo stalo, bet užtenka išeiti į gatvę, „kaštonų alėją“ ar į Palangos parką, pušyną ar pajūrį – ir mintys savaime galvoje užgimsta.
Lietuva gali didžiuotis ir džiaugtis, turėdama tokį unikalų kampelį, tokią grožybę, ir visokeriopai ją puoselėti, dar labiau gražinti. Vasaromis čia nuo seno galima pamatyti visus visų Lietuvos teatrų spektaklius, išgirsti geriausius atlikėjus – visos sąlygos pasisemti kultūros lobių. Ko verti poezijos vakarai Birutės kalno papėdėje ar muzikos vakarai Gintaro muziejaus terasoje. Nesvajoti, nerašyti tiesiog neįmanoma, kūrėju tampi savaime.
O Palangos bažnyčia! Keliaudami visada esame vedami į lankomos vietovės bažnyčias kaip į įkvėpimo ar kultūros paveldą. Taigi Palangos bažnyčia – pati gražiausia. Ar kas žinot gražesnę ir kur? Visada sausakimša eilinių vakaro Mišių metu.
Jeigu mylimas A.Užkalnis užeitų į eilines vakaro Mišias – nebūtinai melstis, tik pabūti – išgirstų čia tariamus žodžius ar nepakartojamą giedančio vargonininko balsą ar smuiku griežiamą „Ave Marija“ Palangos Madonai su kūdikiu – išeitų jau kitoks, naujai užgimęs. Tikrai kitoks, negu įėjo. Kaip ir kiekvienas, kas užeina.
Arba mielasis A.Užkalnis – Palangos kritikas – nubėgtų bent du rytus (savaitgalio, kai ten atvyksta) nuo Birutės kalno iki Naglio kalno ryte, kylančios saulės spindulių nutvieksta jūros pakrante, gerai suprakaituotų, paskui dar du kartus su ūpu pritūptų, paskui dar du kartus rankas pakilnotų, na, dar du kartelius liemenį pasukiotų į abi puses ir du kartus pašokinėtų iki juosmens į Baltijos vandenis įbridęs!
Visa tai – už dyką. Tikrai nebebūtų toks, koks buvo, bet būtų jau kitoks! Ir visai nesvarbu, kas tie kiti suvažiavę – iš sostinės ar iš kitur linksmybių ieškoti sugužėję „marozai“. Ar dabar vadinamasis elitas su visomis gražuolėmis undinėmis ir undinėlėmis ar geidžiamais jaunikiais... Palanga, mano meilė.“
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
