Vėliau pradėjau skaičiuot kalorijas – ne daugiau 300 kcal per dieną, o vėliau 500 kcal per dieną. Sverdavausi kiekvieną rytą. Pamenu, kokia laiminga būdavau, kai pamatydavau, kiek svorio numečiau. Lyg ir nostalgija apima prisiminus tą jausmą, bet dabar vis logiškiau mąstau – juk koks gyvenimas, kai tavo laimė priklauso nuo to, kiek svorio tu numetei.
Iš pradžių aš švytėjau, vaikščiodavau laiminga, fotkindavaus ir džiaugdavaus savo rezultatais. Sportuodavau kasdien ir vis daugiau. Tačiau su laiku vis labiau pajausdavau tuščią savo skrandį. Kai draugai ir klasiokai paklausdavo, iš kur turiu tiek valios, vis kaldavau jiems į galvą, kad čia labai lengva ir šalutinio poveikio nėra. Vieni tikėdavo, kiti ne.
Vis dėlto šalutinis poveikis buvo. Viena iš didžiausių bėdų, kuri kilo dėl tuščio skrandžio, buvo nuotaikų kaita. Pradėjau labai pyktis su savo draugu. Buvau irzli, nepatenkinta, dažnai verkdavau.
Aplinkiniai pradėjo šnekėti, kad atrodau kaip berniukas arba kaip giltinė. Savo nagus visada turėdavau lakuotis, nes jie būdavo mėlyni, praradę savo spalvą. Rengdavausi labai labai storai, nes net šiltoje patalpoje jausdavau šaltį, rankos būdavo ledinės. Bet aš toliau mečiau svorį. Per tris mėnesius, o gal net mažiau, numečiau nuo 58 iki 49kg.
Prieš metant svorį, mokytis man buvo labai lengva, tačiau kai įnikau į dietas, pradėjau daug skaityti apie lieknėjimą, ieškodavau mažiausiai kalorijų turinčių receptų, o vakarais vietoj poilsio rinkdavausi sportą. Atsisakiau draugų, nes kai su jais susitikdavau, jie mane versdavo valgyti ir dažniausiai dėl to pykdavomės. Arba būdavo labai sunku matyti, kaip jie valgo tą skanų kaloringą maistą.
Vieną dieną pradėjau skaityti apie anoreksiją, ir nurodyti požymiai visiškai atitiko mano būklę. Nusprendžiau sustoti.
Baisiausia buvo tai, kad buvau nepasotinama. Valgydavau tol, kol supykindavo, nors net tada nesijausdavau soti. Po pavalgymo kankindavo kaltės jausmas. Kad ir kaip gėda pasakyti, tačiau susirgau bulimija ir maistą nusprendžiau paprasčiausiai išvemti. Tada pradėjau valgyti du obuolius į dieną ir kelias pasukų varškytes. Daug sportavau. Tuo metu svėriau 52 kg ir laikiau save labai stora. Persivalgyt sau neleisdavau, o jei taip atsitikdavo maistą išvemdavau.
Pradėjau galvoti, kad aš stora, kad neverta gyventi, daug verkdavau. Nuėjau pas gydytojus, psichologus ir kitus specialistus. Jie labai išsigando dėl manęs, paguldė į ligoninę. Ten nustatė, jog sergu anoreksija ir bulimija.
Po ligoninės nustojau mesti svorį, tuomet ir tėvai, ir aplinkiniai mane stebėjo, todėl net neišeidavo nuslėpt, kad valgiau. Atrodė viskas tobula, aš valgiau, gyvenau, retkarčiais galvodavau, kad stora, tačiau maniau, kad pasveikau.
Ne. Taip nebuvo. Man pasireiškė šalutinis poveikis. Pradėjo kristi plaukai. Kuokštais. Sumažėjo jų apimtis. Po akim atsirado juodi ratilai, oda pleiskanojo, niekas nebepadėjo. Suvalgius maistą, iškart pradėdavo pykinti. Prasidėjo stiprūs skrandžio ir pilvo spazmai. O blogiausia – susirgau depresija. Pradėjau gerti antidepresantus.
Visko buvo asmeniniame gyvenime, ko daugiau neviešinsiu. Buvo daug blogų nutikimų, tačiau bėgant laikui, aš pradėjau džiaugtis gyvenimu. Mano nervai šiek tiek pakrikę, aš greit susinervinu, esu šiek tiek atsiskyrusi, sunkiai bendrauju, tačiau stengiuosi sugrįžti į gyvenimą. Lankausi pas gydytojus.
Nors nebesu viena iš lieknųjų, tačiau vis žiūrėdama į veidrodį mintyse giriu savo figūrą. Dabar mano laimė nebepriklauso nuo mano svorio. Aš pabėgau nuo anoreksijos ir tai nebuvo lengva.
Nustok laukti tobulos ateities, momento, kada būsi pasiruošusi grįžti prie normalaus svorio. Pradėk dabar. Nėra tobulo tobulo maitinimosi plano, tobulo svorio priaugimo. Tu privalai valgyti, nors ir kartais atrodo, kad priaugsi iki begalybės, bet tai netiesa. Leisdama sau gyti, tu jau esi teisingame kelyje. Valgydama šokoladą, jausk ne kaltę, o galvok, kaip tavo smegenys ir organizmas tau dėkoja.
Mes gyvename amžiuje, kuriame lieknos moterys yra grožio standartas. Ne. Taip yra neteisinga. Tikra moteris turi turėti apvalumus, krūtinę, užpakaliuką, klubus, netgi celiulito. Ir tai patinka vyrams. Tikriems vyrams.
Nesmerkiu moterų, kurios nuo prigimties plonos, juk nepasirinksi savo medžiagų apykaitos. Tačiau mesti svorį, kad taptum liekna it modelis iš žurnalo viršelio... Kam to reikia? Vyrams patinka moterys, su kuriomis galima nueiti į restoraną skaniai pavalgyti, o ne nuolat klausyti kalbų apie tai, kokia ji stora.
Galų gale, sveikata svarbesnė už bet kokius grožio standartus. Mes turime valgyti daug, sveikai, be kalorijų mes neišgyvensim... Kalorijos yra mūsų energijos šaltinis, kaip baterija mūsų telefonams arba saulė augalams.
Mūsų visuomenė per mažai kreipia dėmesį į šias ligas. Per daug skatinamas jų atsiradimas, rodant „tobulas lieknas moteris“ arba patarinėjant, kaip numesti svorio per kelias dienas. Apie tai turėtų būt daugiau šnekama. Turėtų būti organizacijos, padedančios merginoms gyti nuo valgymo sutrikimų. Aš turiu tokį slaptą tikslą. Ir neabejoju, kad jį įgyvendinsiu.
Tu gali būti sveika ir nebūtinai atrodyti lyg bikini fitneso modelis. Moterys, kurios taip atrodo, ne visada yra sveikos.
Merginos, kurios jaučiatės blogai, turite valgymo sutrikimų, sergate depresija ar norite tiesiog pasikalbėti, visada lauksiu Jūsų žinučių. Jos nebus viešinamos, o kartu galėsime stengtis tobulėti arba gyti.
Jūs esate gražios, turite mylėti save. :)
„Facebook“: Greta Gražytė, „Instagram“: gretagra, „Ask.fm“: GretaGra.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
