Niekur neskubėjau, tiesiog džiaugiausi gražia, ir, tarp kitko, labai šilta diena. Tad pasukau popierių pildymo staliuko link. Sutvarkius visus popierius, perėjau prie gulto, kur maloni darbuotoja viską paruošė kraujo davimui. Kiekvienas, suteikęs šansą kažkam gyventi, gavo dovanų – bet tai ne esminis dalykas.
Sėkmingai davęs kraujo, pajudėjau į Katedros aikštę. Ėjau Arkikatedros stotelės link ir ruošiausi važiuoti namo, bet staiga – cypimas ausyse, užtemimas akyse bei pykinimo jausmas. Staigiai puoliau ieškoti pavėsio, sugebėjau nueiti iki jo, atsisėsti, kai staiga pajaučiau, kad akyse dar labiau pajuodavo ir nieko nedelsęs šalia sėdėjusių dviejų panelių pasiteiravau, ar galėtų duoti vandens.
Jos buvo labai malonios, net nesudvejojusios davė man šalto vandens, paguldė. Begerdamas vandenį jau galvojau, kad pats keliausiu į Santariškių klinikas, bet šaltas vanduo atgaivino, atsisėdau. Panelė pasiteiravo, ar viskas gerai, liepė sėdėti ir nieko nedaryti, o jos draugė nubėgo nupirkti juodojo šokolado, bet prisiminiau, kad tarp dovanų už duotą kraują turėjau plytelę juodo šokolado.
Viskas pasibaigė tuo, kad atsigavau, akyse prašviesėjo, o straipsnio moralas toks, jog labai norėjau padėkot joms, už tai, kad nesuabejojo ir pagelbėjo man, kai jaučiau, kad bus labai blogai. Iš to išgąsčio pamiršau jų vardus, bet labai noriu padėkoti, jog Vilniuje dar yra geros širdies žmonių, kurie nedvejodami padeda kitam.
Ačiū Jums!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
